Ant slenksčio

Iliustracija: Concha Mayo / Unsplash

Pavakary, saulei leidžiantis, valstietis prisėdo ant savo kuklios trobos slenksčio pasimėgauti malonia vėsa. Netoliese vingiavo kelias į miestelį. Juo ėjo žmogus. Išvydęs sėdintį valstietį, pagalvojo: „Na ir tinginys… užuot dirbęs, turbūt ištisas dienas leidžia kiurksodamas ant namų slenksčio…“

Netrukus pasirodė kitas keliauninkas. Pamatęs valstietį, ėmė štai ką galvoti: „Šis žmogėnas – donžuanas. Sėdi čia sau ir apžiūrinėja praeinančias merginas, o po to tikriausiai jas užkabinėja…“

Trečias keliauninkas praeidamas sau tarė: „Šis žmogus, be abejo didelis darbštuolis. Triūsė kiaurą dieną, o dabar džiaugiasi užtarnautu poilsiu…“

Iš esmės, mes beveik nieko nežinome apie valstietį, sėdėjusį ant savo namo slenksčio. Tačiau galime daug pasakyti apie tris praeivius: pirmasis buvo tinginys, antrasis linkęs į palaidumą, o trečiasis – labai darbštus.

Tai, ką sakai, byloja ir apie tave; ypač kai kalbi apie kitą žmogų.

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 370-371p.)