Gyvybės eliksyras
Pasakojama, jog Aleksandras Makedonietis visą gyvenimą ieškojo gyvybės eleksyro, suteikiančio nemirtingumą. Sako, kad rado jį Arabijos dykumoje, kažkokioje oloje. Koks džiaugsmas! Aleksandras šoko iš laimės.
Į olą jis nusileido visiškai vienas, neėmė su savim nei sargybos, nei pačių artimiausių draugų. Viduje jis išvydo didžiulį kristalą, iš po kurio tryško visomis vaivorykštės spalvomis spindintis šaltinis. Pakerėtas stebėjo jis žaižaruojančią versmę ir jau norėjo atsigerti, kai staiga kažkas sukrenkštė olos kampe. Aleksandras krūptelėjo iš netikėtumo. Apsidairęs jis išvydo labai seną žmogų su ilgų ilgiausia barzda iki žemės ir šalia jo tupintį varną.
Senis tarė:
– Prieš atsigerdamas, gerai pagalvok. Aš išgėriau šio vandens ir jau gyvenu keletą amžių. Jei tu žinotum, kaip aš pavargau! Aš noriu mirti, bet negaliu. Aš persisotinau gyvenimu ir nebeturiu jokių norų. Gyvenimas turi nuolat atsinaujinti, o atsinaujinti jis gali tik per mirtį.
Sako, kad Aleksandrą taip paveikė šie žodžiai, kad jis išlipęs iš olos, šoko ant arklio ir nė neatsigręždamas, šuoliavo iki kol nenusileido saulė.