Antoine de Saint-Exupery: žmogus, mašina ir gyvenimo prasmė
Man atrodo, daugelis iš tų, kurie nuogąstauja dėl mūsų techninės pažangos, neatskiria tikslo nuo priemonės. Žinoma, kas kovoja vien rūpindamasis materialinėmis gėrybėmis, tas nedagos derliaus, dėl kurio vertėtų gyventi. Bet mašina nėra tikslas. Lėktuvas nėra tikslas: jis yra tik padargas. Toks pat padargas, kaip plūgas.
Pažiūra, kad mašina gadina žmogų, atsirado tikriausiai tik dėl to, kad mes nematome savo laikų iš didesnio atstumo ir todėl nepajėgiame teisingai vertinti savo laikų naujovių, taip ūmai įvykusių.
Ką reiškia vienas technikos šimtmetis, kai žmogaus istorija jau trunka du šimtus tūkstančių metų? Juk mes dar vos tiktai kuriamės kasyklų ir elektros stočių peizaže. Juk mes vos tiktai pradedame gyventi name, kurio dar net nespėjom baigti statyti. Aplinkui taip viskas greitai greitai pasikeitė: žmonių santykiai, darbo sąlygos, papročiai. Pajudinti net patys giliausi mūsų psichikos pagrindai.
Tokios sąvokos, kaip atsiskyrimas, buvimas kitur, atstumas, grįžimas, reiškiamos tais pačiais žodžiais, bet jos yra įgijusios visai kitą turinį.
Šių dienų pasauliui suvokti mes tebevartojame žodžius, pritaikytus vakar dienos pasauliui. Ir tik dėl to mes manome, jog praeities gyvenimas labiau tinka mūsų prigimčiai, kad jis geriau atitinka mūsų kalbą.
Kiekvienas pažangos žingsnis mus tolydžio tolina nuo tų papročių, kuriuos vos spėjame susidaryti, ir mes išties esame it kokie emigrantai, nespėję įsikurti tėvynės.
Mes visi tebesame jauni barbarai, kuriuos vis dar stebina nauji žaisliukai. Tokia ir aviacijos lenktynių prasmė. Šis pakilo aukščiau, tas paskrido greičiau. Mes pamirštame, kuriems galams juos vertėme lenktyniauti. Lenktynės kuriam laikui pasidaro svarbesnės už patį skridimo tikslą. Ir šitaip visose srityse.
Kolonijų kariui, steigiančiam imperiją, gyvenimo prasmė yra užkariavimai. Karys niekina kolonistą. O juk kariaujama buvo tik tam, kad turėtų kur įsigyventi kolonistas. Taip pat, pažangos laimėjimų įkaitinti, mes naudojome žmones geležinkeliams tiesti, fabrikams statyti, naftos gręžiniams gręžti. Bet mes bent kiek apmiršome, kad visų tų statybų tikslas – tarnauti žmogui.
Kol kovojome dėl pergalės, mūsų moralė buvo karių moralė. Bet dabar jau metas naudoti užkariautas žemes. Jau metas įgyventi namus, nors jie dar neturi savo veido. Vieniems dėsnis buvo – statyti, kitiems – įgyventi.
Be abejo, mūsų namai darysis vis tinkamesni žmogui gyventi. Taip pat ir mašina, kuo ji bus tobulesnė, tuo labiau prisitaikys savo vaidmeniui.
Atrodo, kad visos žmogaus techninės pastangos, visi skaičiavimai, visos jo nemigo naktys prie brėžinių turi tik vieną regimą tikslą – formos paprastumą, tarytum reikėjo daugelio žmonių kartų patirties pamažu išgryninti kolonos, laivo ar lėktuvo linijai, kad ji atgautų paprastą peties ar krūtinės linijos grynumą.
Atrodo, kad inžinierių, braižytojų, skaičiuotojų darbas biuruose – tai tik poliruoti, gludinti, čia sujungimą palengvinti, ten sparną išbalansuoti tiek, jog net nebebūtų žymu, kad čia esama sujungimo, nebematytumei, kad čia yra sparnas, prikabintas prie lėktuvo kūno, bet matytumei vien tobulai išvystytą formą, išvaduotą galų gale iš medžiagos gaivalo, tam tikrą savaimingą ansamblį, paslaptingai sujungtą vienovėn, tokios pat kokybės kaip poema.
Atrodo, kad tobulumas pasiekiamas ne tada, kai jau nebėra ko bepridėti, bet tada, kai jau nebėra ko bepašalinti. Savo evoliucijos viršūnėje mašina liaujasi buvusi mašina.
Taigi išmonė tada yra tobula, kai pradedame nebematyti, kad tai yra išmonė. Ir kaip bet kuris padargas ilgainiui praranda mechanizmo ypatybes ir atitenka mums nusigludinęs ir paprastas it pajūrio akmenėlis, taip ir mašina: kuo daugiau ji yra naudojama, tuo labiau pamiršti, kad ji mašina.
Kadaise ji mums atrodė sudėtingas fabrikas. O dabar net užmirštame, kad motoras sukasi. Jis atitinka pagaliau savo paskirtį: motoras sukasi kaip, kaip mūsų širdis – plaka, ir mes nė dėmesio nekreipiame, kad ji plaka. Padargas nebedomina mūsų. Už jo ir per jį mes vėl atrandame senąją prigimtį – sodininko, jūreivio, poeto.
Ištrauka: Antoine de Saint-Exupery (2008). Žemė žmonių planeta. Kaunas: Trigrama. 49-52 p.