Apie pelkes ir dvasines būsenas

Julius Kvedarauskas, psichologas ir gidas, kartu su gamtininku Aurelijumi Narbutu organizuoja ekskursijas po pelkes. Pasak Juliaus, pelkes įprasta laikyti atgrasia vieta, kurios reiktų vengti. Panašiai ir su gyvenimo „pelkėmis“, arba momentais, kai jaučiamės įklimpę… Retas juose ieško ir atranda sau naudos ir grožio. O juk pelkės – tai vertingiausia gamtos vieta. Čia gamta išsivalo, atsinaujina. Čia išlieka rečiausios augalų ir gyvūnų rūšys. Neringa Lašienė pakalbino Julių Kvedarauską.

– Kaip kilo mintis vesti ekskursijas po pelkes?

Gidų kursuose per geografijos paskaitas išgirdau, kad pelkė yra didžiausias gamtos turtas, nes atlieka valomąją funkciją. Įsiminė pavyzdys iš to laikmečio, kai prezidentas Valdas Adamkus buvo JAV Aplinkos apsaugos agentūros administratorius ir turėjo spręsti, kaip išvalyti tuo metu labai užterštus Didžiuosius ežerus prie Čikagos.

Buvo nutarta pirmiausiai aplink tuos ežerus atgaivinti pelkes. Ir tai padėjo! Pasirodo, gamtai pelkės reikalingos taip, kaip žmogui reikalingi inkstai. Iki tos paskaitos mano supratimas apie pelkę buvo buitinis – tai kažkas nešvaraus, klampaus, pavojingo. Juk sakoma, žmogus tarsi pelkėje užklimpo, nesiseka jam gyvenimas…

O čia staiga išgirstu, kad pelkė yra būtina gamtos dalis. Man, kaip psichologui, kilo mintis, kad ir į tas „gyvenimo pelkes“ galbūt galima visai kitaip pažvelgti. Kas yra psichologinė, dvasinė pelkė? Tai liūdesys, depresija, jausmas, kad nieko produktyvaus gyvenime nenuveiki, sėdi, stumi laiką, trūniji. O juk iš to gali išsirutulioti visokių apmąstymų, net pokyčių.

Pelkė surenka visokį brudą. Ji kaip filtras. Žmogus, kuris yra depresiškas, visuomenėje atrodo nereikalingas, nieko neveikia, tik nuotaiką gadina ir duoną ėda. Tačiau gal jis pats ir yra savo šeimoje tas filtras, kuris sugeria daug savo aplinkos blogio, galbūt jo artimieji dėl to ir nenusižudo, kad jis sugeria viską, kas yra nešvaru. Už tai net ir tokius žmones-pelkes turėtume vertinti. Galbūt reikia ir tokių žmonių, kurie, savo sveikatos kaina, tokiu būdu gelbsti kitus, tam tikra prasme valo aplinką?

Pelkėje pasiklysti labai lengva. Pelkė yra pavojinga. Miške yra kažkokių orientyrų, pavyzdžiui, samanos ant medžių šiaurinėje pusėje, o pelkėje be žemėlapio, be vadovo geriau neiti. Jei tai tikra, didelė pelkė, o tu į ją nueisi vienas, greičiausiai iš jos negrįši. Orientyrų nėra, vargsti, klampoji, sukiesi ratu… Per porą valandų gal kokį šimtą metrų nueisi. Eidami per pelkę matėme uogautojus. Jie prie žemaūgių pušaičių riša žymeklius – ar polietileninį maišiuką, ar kaspinėlį kokį. Kaip ženklą. Žmogus uogauja ir vis atsisukęs pasitikrina – čia mano ženklas, mano kryptis.
Pelkėje reikia turėti vedlį.

Psichologinėje pelkėje atsidūrus, jei neturi vedlio, yra pavojus užsidepresuoti, užklimpti. Patyręs vedlys reikalingas, kad padėtų eiti ir išeiti.

– Jei žmogus depresyvus ar turi kokį psichinį sutrikimą, neretai atstumiamas kitų arba pats save atstumia ir tada vienatvė taps nuolatiniu jo palydovas. Kaip atrasti tą vedlį, kai esi įklimpęs, o aplink tave nieko nėra?

Kai tik pajunti, kad eini į pelkę, reiktų susirasti pagalbos, kol dar nesi visai paklydęs. Tai gali būti psichologas, psichoterapeutas, kunigas ar šiaip žmogus, kuris tave išklausys, nuramins, patars, paglobos… Vedliu nebūtinai turi būti specialistas, baigęs kelis aukštuosius ar turintis daktaro laipsnį. Išsilavinimas ir moksliniai laipsniai dar visai nereiškia, kad jis gerai išmanys pelkę ir bus patyręs vedlys. Vedliu gali būti ir šiaip žmogus, praktikas, kuris pats yra perėjęs savo pelkes. Štai mūsų gidas gamtininkas Aurelijus sako: „Jūs nebijokite, šioje vietoje daugiausiai galite įsmukti iki kelių. Na, gal iki liemens. Bet ne daugiau.” Ir po tokių žodžių tampa ramiau, nes juo, kaip praktiku tikiu. Žinau, kad tikrai neprigersiu, blogiausiu atveju – sušlapsiu. O būtų tuos žodžius pasakęs „kabinetinis“ geografas, gal ir nepatikėčiau.

Apskritai pelkėje, žinoma, galima ir įklimpti, ir sušalti. Kojos smenga, nežinai, kur atsiremsi. Ir draugai vargu ar ištrauktų. Bet geras vedlys žino, kur eina, kur tvirtuma ir gali užtikrinti, kad nebijotų žmonės su juo eiti, kad neprapuls. Psichologiškai labai padėtų, jei man tas dvasinis vedlys pasakytų: „savo liūdesio pelkes teks įveikti pačiam. Nors ir su kitų pagalba, bet pačiam. Bus sunku, būsi nekūrybingas, nieko nesinorės, bet užtikrinu: tai praeis, tikrai nuo tokios krizės nemirštama, tai galima ištverti.“ Vedlys nurodo orientyrus, galbūt pasako, kiek laiko visa tai gali tęstis. Kaip ir ekskursijoje po pelkes: žinau, kad po penkių valandų būsiu prie mašinų, išsidžiovinsiu, sušilsiu. O jei nebūtų tos perspektyvos, kaip nepakeliamai sunku būtų klampoti, nežinant, kur ir kada tai baigsis.

Prie Trakų yra Varnikų pelkė. Ten yra padarytas apie 3 km ilgio pažintinis takas, skirtas turizmui, ir kojas sušlapti ten galima nebent nulipus nuo iš lentučių sukalto ir paaukštinto tako. Pusė tako vingiuoja per pačią pelkę, o pusė tako eina paribiu tarp pelkės ir miško. Tas paribys irgi labai įdomus, daug apie jį kalbama. Yra taip vadinamos ribinės gyvenimo situacijos, ribinės asmenybės… Tai, kas balansuoja ant ribos. Einant Varnikų pažintiniu taku labai aiškiai matyti toji riba, kur pelkė, o kur jau ne. Ribinių asmenybių kiti nelabai mėgsta, ir patiems žmonėms yra sunku. O gamtininkai sako, kad ribinės vietos yra labai vertingos, riba tarp miško ir pelkės labai mėgstama ir lankoma žvėrių. Grybai taip pat mėgsta tokias ribines vietas. Taigi, balansuoti ant ribos irgi gali būti vertinga gyvenimiška patirtis.

– Kuo skiriasi Rūdininkų pelkė nuo Varnikų ir kodėl buvo pasirinktas toks maršrutas?

Gamtininkas po Varnikų pasiūlė aplankyti tikrą pelkę. Ten, kur vargu ar sutiksi žmogų…

Varnikų pelkę apeini sausom kojom, išsitrauki termosiuką, yra stotelės, suoleliai, žodžiu, pritaikyta turizmui. Kai klampoji per Rūdninkų pelkę, termosiuko neišsitrauksi. Buvo noras patirti pelkę. Pelkės esmė yra vanduo. Pelkėje viskas vystosi daug lėčiau ir sunkiau, medžiai maži, vandenyje kaupiasi nesuirusios organinės medžiagos, tampančios durpėmis… Iš pradžių kokius 5 km ėjome mišku, paskui porą valandų klampojome pelkėje, nuėjome turbūt mažiau nei kilometrą. Išėjome į kūgio formos aukštapelkę, beveik aukščiausią pelkės vietą, kur buvo ežeriukas – akis. Pelkėje kuo aukštesnė vieta, tuo daugiau vandens. Jis nesusigeria į durpes, o laikosi paviršiuje. Taigi, dvi-trys valandos klampojimo ir prarandi orientaciją – kur bepasisuktum, vis tas pats vaizdas, lyg dykumoje.

Beje, Biblijoje dykuma yra vieta, kurioje gali patirti sunkių išbandymų ir gali sutikti Dievą. Pas mus dykumų nėra, bet yra pelkės. Galbūt pelkė (tiek fizinė, tiek dvasinė) irgi galėtų būti susitikimo su Dievu vieta.

Eidami palietėme įvairių temų – sakykim, kūlgrinda – siauras takas, nuo kurio nuslydęs gali nebeišlipti. Įdomi paralelė su žmonėmis. Daug metų dirbau ligoninėje. Pagalvojau apie kenčiančius žmones, apie ligonius, jie irgi gali vieni kitiems tapti tais kūliais – akmenimis, į kuriuos gali atsiremti, o ne tik daktarai ar sesutės. Neatsitiktinai psichinių sunkumų patiriančių žmonių klubas Vilniuje vadinasi „Kūlgrinda“.

– Ekskursijos dalyviai skaito laiškus. Nuo ko?

Varnikų pažintiniame take yra 10 stotelių, kiekvienoje kažkas perskaito po laišką nuo pelkės ar jos objektų. Štai laiškas nuo pačios pelkės: čia ji prisistato, pasakoja apie save, kaip susidarė, kam ji reikalinga. Varnikuose šalia pelkės yra pieva – laiškas nuo jos. Pieva yra objektas, kuriam, skirtingai nei pelkei, būtinai reikia žmogaus, ji lyg oazė dykumoje. Pelkei gerai savaime, o pieva turi būti šienaujama ar joje ganomi gyvuliai. Pieva yra atokvėpis, bet jai reikia žmogaus prisilietimo. Net ir iš depresijos reikia kartais išlipti į pievą, pasiganyti.

Arba laiškas nuo vandens. Ką vanduo gali papasakoti? Kartais gyvenime būna kažko per daug – vandens, karščio, o gal ledo ar sniego. Sutrinka pusiausvyra. Remiantis žmogiška logika, norisi tuojau pat atstatyti tą pusiausvyrą, pavyzdžiui, jei per daug liūdesio, tai aplinkiniai dažnai sako – eik, išsiblaškyk. Gal galima kitaip pažiūrėti, neskubėti tos pusiausvyros atstatinėti, o kaip gamtoj – išbūti toje nepusiausvyroj, išlaukti, išliūdėti.

Pelkėje mirksta stuobrių, puvėkų. Yra laiškas ir nuo jų. O kas pūva mano gyvenime? Gal kažkoks nebenaudingas man santykis, kuris tik trukdo? Jei išvalysi mišką nuo stuobrių (rusai juos vadina mertviaki – miruoliai), sutrikdysi pusiausvyrą, nes yra daug gyvybės rūšių, kurios gyvuoja būtent dėl to, kad yra toks miruolis. Natūrali save palaikanti sistema. Gal neverta per daug skubėt valytis? Eina žmonės į terapijas, skuba išsikalbėti, išsirėkti, išsišokti, išsipiešti, o gal tiesiog reikia išbūti, kažką pamaitinti?

Yra laiškas ir nuo durpyno. Durpyno, ne durnyno! Tai ir mūsų praeitis, kas gal jau supuvę, ką galima būtų sudeginti, nes durpės yra kuras. Durpės yra ir puiki trąša, ir vaistinių medžiagų sankaupos. Per tūkstantį metų susiformuoja maždaug apie porą metrų durpių sluoksnis. Gal pradėkime vertinti savuosius vidinius durpynus?

Šimtametė neūžauga pušaitė nesiekia nė metro. Būna ir žmonės tokie, juos psichiatrai ar aplinkiniai neretai nurašo, sako, nebrandi asmenybė, vaikiška. O jeigu žinotų, kodėl tas žmogus nesubręsta, kokioj „pelkėj“ jis gyvena, tuomet gal neskubėtų teisti ir vertinti. Laiške ta pušaitė ir siūlo pagalvoti, kas gi mano gyvenime nesubręsta, gal koks projektas, gal kokia mano asmenybės dalis, gal kokiai svajonei niekaip nepavyksta užaugti ir išsipildyti… Kita vertus, ta maža pušaitė kitą kartą ištvermingesnė už dideles ištįsusias savo seses. O spanguolės? Kiek jose visokių naudingų medžiagų! Auga jos pelkėje, kur sąlygos tokios prastos… Gal panašiai ir su dvasinėmis pelkėmis – jose subręsta asmenybės, daug galinčios duoti mums visiems.

Pelkėse yra dar vaivorų, liaudyje girtuoklėmis vadinamų, o šalia jų auga gailiai, nuo kurių svaigaus kvapo išties susisuka galva. Kalbėdami apie į kvaišalus įnikusius žmones, irgi turėdami būti atsargūs – juk nežinome, kokioje pelkėje girtuoklė, laišką parašiusi, užaugo, gal ten būtum augęs, irgi būtum girtuoklis. Pirmiausia visgi reikia matyti Vaivorą, Petrą, Liną, o ne girtuoklį.

Pavasaris pelkėn ateina vėliau, bet apie gegužės mėnesį ypač gražu. Net ir lapkričio mėnesį eidami buvome suprakaitavę, nes pelkės sulaiko šilumą. Eini – žalia, jausmas, tarsi rugsėjo pradžia būtų. Gamtininkas sakė, kad ir žiemą galima eiti. Taigi, iki kito susitikimo pelkėje, kada jis bebūtų! Pelkė žavi visais metų laikais.

Skelbta žurnale „Miškai”
Iliustracija: Simon Migaj