Apie pokyčius psichoterapeuto kabinete
Pokyčiai – neišvengiama gyvenimo dalis. Vis dėl to kartais mieliau laukiame, kol pasikeis kiti, pokyčius atidedame arba sunkiai prisitaikome prie neišvengiamų gyvenimo pasikeitimų. Šis interviu su gydytoja – psichoterapeute Gražina Sidoroviene (Kačergyte) apie tai, kaip vyksta pokyčiai, kaip juos pasitinkame. Kalbamės Gražinos kabinete, kur kas vakarą ateina žmonės norėdami savo gyvenime šį tą pakeisti. Po kelionės, kuri ne visada lengva, jie išeina kitokie – pasikeitę.
– Kuriai minčiai labiau pritartumėte: keistis lengva ar sunku?
– Labiau pritarčiau, kad sunku, nes žmogaus prigimtis yra tingi. Jeigu žmogui galima nieko nedaryti, jis mieliau nieko nedarys, nei darys. Tai labai žmogiška savybė.
– Tai paaiškina, kodėl kartais žmonės, nesikeičia, kol neprieina rimtų krizių. Apsilankyti pas psichoterapeutą vis dėl to reikia pasiryžimo?
– Na, jeigu žmogus atėjo pas terapeutą, reiškia, kad bent vienas procentas pasiryžimo keistis yra. Bet būna, kad klientas atėjo keistis ar kažką gyvenime keisti, bet po kurio laiko dingo. Po to vėl sugrįžo – nori lankytis toliau. Reiškia, kai kreipėsi, buvo pasiruošęs priimti tik tam tikrą pokyčio dalį. Paskui pasidarė pernelyg sunku – dingo, pagyveno, apsiramino. Be to, kažkuriuo terapijos metu klientui tampa sunkiau nei tada, kai jis pasibeldžia į psichoterapeuto kabinetą.
– Kaip klientai reaguoja į terapijos metu atsiradusį sunkumą?
– Vieni palieka psichoterapiją, kiti ima priešintis. Pavyzdžiui, pamiršta ateiti į susitikimus arba vėluoja. Kai klausi, kodėl vėluoja, kaip išėjo, kad pamiršo – negali atsakyti.
– Reiškia, priešinamasi nesąmoningai?
– Taip, tai yra mūsų psichikos žaidimas. Žmogus ateina į terapiją dėl tam tikrų priežasčių. Terapijos metu tos priežastys pamažu ima aiškėti. Iškyla įvairios tiesos, kurios ne visada malonios. Natūralu, kad psichikai pasidaro nesaugu ir ji pradeda gintis pasipriešindama šiam procesui. Tai – pasąmonės gynyba.
– Kokiais dar būdais klientai priešinasi pokyčiams?
– Gali būti, kad kalbantis apie graudžius, sunkius dalykus klientas visiškai nesileidžia panirti į jausminę būseną ir diskutuoja intelekto lygmenyje. Žmogus sutinka, kad buvo sunkus ar siaubingas įvykis, bet psichika nesileidžia į jausminius potyrius. Gynyba vyksta iki to momento, kai klientas tampa pasiruošęs priimti sunkius jausmus.
– Keista, juk žmogus suvokia, kad pokyčiai vyks į gerą ir, vis dėl to, priešinasi…
Galime panagrinėti pavyzdį. Klientas patyrė traumą vaikystėje. Vaikystė praėjo, susiformavo gynybiniai mechanizmai. Žmogus įvykio nelabai ir atsimena, gal net visiškai pamiršo. Nemato jokių sąsajų, kaip tas įvykis veikia dabartinį jo gyvenimą. Pas psichoterapeutą ateina dėl to, kad gyvenime patiria sunkumų santykių srityje. Kai pradedame aiškintis, kas konkrečiai yra blogai, su kuo tai gali būti susiję, vis tiek grįžtame prie to, kas įvyko kažkada, tarkime, vaikystėje. Bet psichika jau buvo įdėjusi tą įvykį į lentyną, uždariusi į spintą. Viskas lyg ir tvarkoje. Dabar, staiga, durys atsilapojo, lentyna iškrito ir įvykis – prieš akis. Natūralu, kad psichika nori visą tai kuo greičiau sudėti atgal į spintą ir uždaryti duris. Bet žmogus jau pamatė, kas yra ir negali apsimesti, kad nieko neįvyko. Gynybinių mechanizmų tuo metu jau nėra, todėl natūralu, kad skauda, nepatogu, apima pyktis, susierzinimas, liūdna.
– Vardinote daug jausmų. Kaip pokyčiai susiję su jausmais, emocijomis?
Pokyčiai vyksta emociniame lygmenyje, dėl to, kad žmogus leidžia sau daugiau jausti. Emocinių kompetencijų spektras pasidaro platesnis. Terapijos metu, bent jau humanistinės egzistencinės krypties mokykloje, daug dirbama su jausmais. Labai dažnai – su užslėptais, užgniaužtais, išstumtais jausmais.
– Ar galėtumėte ir čia pateikti pavyzdį?
Žmogus atėjęs į terapiją sakydavo, kad jis visiškai nepiktas žmogus, jis niekada nepyksta, nes pykti negražu. Terapijos pabaigoje, jis ne tik sau gali pasakyti, kada jis pyksta ir kodėl, bet jis tai gali atsakyti ir aplinkiniams. Jeigu anksčiau klientas nedrįsdavo pasakyti, kad jis supyko, tai dabar jis drįsta ir supykti ir pasakyti, kad supyko, ir – pykti.
– Kuo svarbu kitam pasakyti, kad pyksti? Juk neprivaloma. Gyveni sau ir nesakai, neatvirauji…
Tokie neatviravimai ir veda prie vadinamų užgniaužtų jausmų. Jie po to pasireiškia psichosomatiniais simptomais. Gali pradėti reikštis panikos priepuoliais, nemiga, alkoholio vartojimu, darboholizmu ir kitais požymiais.
– Mes kalbėjome apie pokyčius, kuriems žmogus priešinasi. Ar pokyčiai būtinai ryškūs, skausmingi ar būna ir lengvesnių?
Kalbant apie pokyčius terapijoje, jie susideda iš kassavaitinių nedidelių pokyčių susitikimuose. Vyksta nuoseklus ėjimas tikslo link. Jeigu žmogus išsikėlė tikslą pagerinti santykius šeimoje, kad ir išmokti nepavyduliauti žmonos, tai visos terapijos metu, mes ir einame link to tikslo. Pokyčiai vyksta nuosekliai, reguliariai ir po truputį. Nėra taip, kad lankęsis, pusę metų jis staiga tapo nebepavydus. Tik kasdieninius pokyčius sunku pastebėti. Kai vertini pokytį laiko etape, jis tampa matomas.
– Kaip klientas pastebi mažus pokyčius?
– Svarbu, kad terapeutas padėtų pamatyti nedidelę kaitą. Tai kad klientas pasakoja: “Draugai man sako, kad aš pasikeičiau” arba: “Šiandien padariau, taip, kaip niekada gyvenime nebuvau daręs”, “Kažkas jau su manimi vyksta”, “Jaučiu begalinę naudą čia lankydamasis”, – rodo, kad pokyčiai jau vyksta. Jeigu žmogus teikia mažiau grįžtamojo ryšio, svarbu jam padėti per aptarimus, savęs įvertinimus. Pavyzdžiui: “Jūs atėjote prieš tris mėnesius, turėdamas tikslą labiau savimi pasitikėti. Tada vertinote, kad pasitikite savimi penkiasdešimtčia procentų iš šimto. Kaip vertinate šiandien? Kokį procentą šiandien duotumėte sau?”. Tai irgi padeda žmogui suvokti, kad vyksta pokytis.
– Atsakomybė dėl pokyčių terapijos metu – kaip ją pasidalinti?
– Dažnai klientai galvoja, kad tai terapeutas padarė už juos visus gerus darbus. Jie sako: “Kiek Jūs man daug davėte”, “Kiek Jūs man padėjote”. Gali pasakyti: “Jūs mane pakeitėte”.
– Ką sakote tokiais atvejais?
– Jei klientas sako, kad jį pakeičiau, paaiškinu, kad ne aš, o jis pats save pakeitė. Aš tik padėjau. Buvau tuo veidrodžiu, suvokimo, nuoširdaus santykio srityje, kurio jis anksčiau, galbūt, neturėjo. Bet pastangos, energija, triūsas yra to žmogaus. Jis, jo vidus dirbo. Mano darbas ir pareiga yra tobulinti save, kad galėčiau dirbti su klientu. Svarbu suvokti, kad žmogus keičiasi tiek, kiek jis tuo metu nusiteikęs, pasiruošęs. Joks žmogus nepadės ir nepakeis kito, jei jis nebus pasiruošęs.
– Kaip pavadintumėte Jus ir klientą kartu – kas Jūs tokie?
– Idealiausiu atveju – draugai. Na, ne tokie draugai, kurie kartu eina į kiną arba sveikina vienas kitą su gimtadieniu. Draugai, ta prasme, kad gali nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti.
.
Norėdami, galite susisiekti su gydytoja – psichoterapeute Gražina telefonu 8 687 32726.
.
Gražiną kalbino Asta Monkevičienė / Astos blogas