Apie vieno erelio gyvenimą
Asociatyvi iliustracija: Tof Mayanoff / Unsplash.com
Kartą žmogus rado erelio kiaušinį ir padėjo jį į vištos gūžtą.
Ereliukas augo kartu su viščiukais ir tapo panašus į juos: jis kudakavo kaip jie, kapstėsi žemėje ieškodamas sliekų, plakė sparnais mėgindamas skristi.
Ėjo metai. Kartą jau suaugęs erelis pamatė danguje išdidų paukštį.
Paukštis su nepaprastu grakštumu skrodė galingas oro bangas tik retkarčiais mostelėdamas sparnais.
Erelis sužavėtas paklausė:
– Kas tai?
– Tai erelis, visų paukščių karalius, – atsakė jam kaimynas. – Jis priklauso dangui, o mes, vištos, priklausom žemei.
Taip ir gyveno erelis kaip višta ir mirė kaip višta, nes tikėjo savo vištos prigimtimi.
Taip ir gyveno erelis kaip višta, ir mirė kaip višta, taip nė kart ir nepabandęs pakilt. ;/
ir kaip tas erelis vištienos nepabandė? Tokia tikrai stipri įsitikinimų sistema pasitaikė. Nuostabu ką tikėjimas gali.
Taip ir gaunasi su musu saviverte kai leidziam ja formuoti kitiem :)
savivertė, tai savęs vertė, kuri ir atsiskleidžia santykyje su kitu. Pats dėl savęs negali būti nei vertingas nei nevertingas. Kitas dalykas kontroliuojama prigimtis. Tas erelis nerealus, gyvena bendruomenėje su savo maistu. Kaip koks vegetaras tigras Tibeto vienuolyne. Puiki rojaus žvėrių metafora. :)