Apie viešąją nuomonę
Gyvenime aš daug kartų mačiau, kaip gimsta stebuklai… Iš pradžių kurio nors vieno asmens klaida pasidaro visuotinė, o paskui visų klaida pasidaro asmeninė.
Taip ir didėja šis statinys, prie kurio kiekvienas prisideda, ir išeina, jog pats tolimiausias apie įvykius žino daugiau negu arčiausiai esantis, o paskutinysis, išgirdęs apie juos, tiki jais labiau negu pirmasis.
Visa tai vyksta pačiu paprasčiausiu būdu; mat kiekvienas, kuo nors patikėjęs, laiko šventa pareiga įtikinti tuo pačiu ir kitą ir dėl to nesivaržydamas papildo žinias tiek, kiek, jo nuomone, reikia įveikti kito nepatiklumui ir padėti jam suprasti tai, ko suprasti anas nepajėgia …
Žmonės mieliau tiki tuo, ko nepajėgia suprasti …
Aš suprantu, kad mano žodžiai kelia kitų rūstybę, kad man draudžiama abejoti stebuklais, grasant, priešingu atveju, dideliais nemalonumais. Štai jums naujas įtikinimo būdas! Bet, ačiū dievui, mano tikėjimas neklauso kumščio!..
Kurie savo teiginius stengiasi paremti įžūliu elgesiu ar įsakmiu tonu, parodo tik savo argumentų silpnumą.
Manyčiau, jog suabejoti stebuklu galima bent jau todėl, kad jo tikrumą išmėgintume kokiu nors nestebuklingu būdu.
Ištrauka: Mišelis Montenis (1983). Esė. Vilnius: Mintis. 153-154 p.