Apie vokalinį tiką

Turiu Jums klausimų dėl vaikų tiko. Mano dukrai, kuriai 13 metų, išsivystė vokalinis tikas – riksmas. Tai tęsiasi daugiau kaip metai laiko ir mūsų šeimai yra didžiulis psichologinis išbandymas. Tikas prasidėjo nuo patyčių mokykloje, bet kurį laiką dar visiškai nesupratome, kas atsitiko dukrai, todėl manėme, kad tai tiesiog jos blogos nuotaikos ar blogo elgesio išraiška. Mergaitė nustojo gerai mokytis, dažniausiai būdavo paniurusi ir nelaiminga. Viskas išaugo iki agresijos prieš daiktus. Ji juos daužė, gadino. Kai riksmas pasiekė tokį lygį, kad ėmė kartotis ištisai (kas keletą minučių, net sekundžių), kreipėmės į profesionalus psichiatrus, kurie ir nustatė vokalinio tiko diagnozę. Šiais mokslo metais pakeitėme dukters ugdymo įstaigą. Atmosfera šioje mokykloje pakankamai rami ir tai, turbūt, lėmė, kad apie 3 mėnesius tiko simptomai buvo sumažėję iki minimumo, būdavo dienų, kai praktiškai jie visai nesikartodavo. Paskutiniu metu tikas vėl ima viršų, nors dukra teigia, kad ji nori eiti į mokyklą ir jai nėra dėl jos įtampos, tikas agresyvėja diena dienon. Jau metai laiko vartojame tiapridalį. Nepastebiu, kad būtų konkretus šio vaisto poveikis ir aiškiai suprantu, kad viskas priklauso nuo vaiko išgyvenimų, kurių kartais jis ir pats negali paaiškinti. Lankosi pas psichologę bei psichiatrę, tačiau akivaizdaus pagerėjimo tai taip pat neduoda. Daug skaičiau apie tikus, bet taip ir nesuradau atsakymo kaip padėti savo vaikui. Gal imtis homeopatinio gydymo, nes man labai baugina toks ilgalaikis tiapridalio vartojimas, net neįsivaizduoju kaip jis paveiks dukters gyvenimo kokybę ateityje. Ar visada taip bus, kad tikas mažės, tai didės ir ar yra nors menkiausia tikimybė, kad šis sutrikimas kada nors praeis, bus išaugtas. Man labai liūdna, kai dukrelė liūdnai konstatuoja, kad ji niekada nepasveiks ir netgi sako, kad dėl to visai nenori gyventi. Nors dukters vokalinis tikas pasireiškia tik namų aplinkoje, o išorėje kontroliuojamas, jis labai negatyviai veikia visos šeimos psichologinę būklę. Visi susierzinę, išvargę, o iš to kyla konfliktai, vienas kito nesupratimas. Net nežinau ar yra kokia viltis mano dukrai ir tuo pačiu šeimai. Ji vienintelis vaikas šeimoje ir aš labai save kaltinu, kad nesugebėjau išsaugoti sveikos jos nervų sistemos ir ypatingai bijau, kad tai neperaugtų į kokią nors psichinę ligą ar atsitiktų kokia nors nelaimė, kai tiką lydi agresijos priepuoliai.

Labai ačiū, jei atsakysite ir suteiksite nors mažytę viltį.

Pagarbiai
Edita (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Arūnas Norkus

Sveika, Edita. Ačiū už Jūsų laišką, kuris kupinas didžiulio ir nuoširdaus motiniško rūpesčio dėl dukros sveikatos ir ateities.

Iš tiesų, susidūrėte su problema, kuri, kaip pati rašote laiške, kelia tiek dukrai, tiek visai šeimai didžiulį psichologinį išbandymą. Ši problema atrodo sunkesnė, nes supratau, kad neturite pakankamai tikslios informacijos apie vokalinį tiką, kuris diagnozuotas Jūsų dukrai. Pasistengsiu įnešti bent šiek tiek aiškumo.

Vokalinis tikas yra neurologinis sutrikimas, atsirandantis dėl raumenų grupių, esančių apie balso stygas, nevalingo trūkčiojimo. Dėl šio nevaldomo trūkčiojimo, dažniausiai atsirandančio vaikystėje ar paauglystėje, vaikas gali pats to nenorėdamas leisti įvairius garsus, tokius kaip šnypšimas, krenkšėjimas, kosėjimas, tarti savo sukurtus žodžius (palilalija) ar keiksmažodžius (koprolalija). Noriu pabrėžti, kad visa tai vyksta nevalingai ir vaiko dėl to kaltinti negalima.

Sutrikimo priežastis yra organiniai galvos smegenų pakitimai, tačiau didelę įtaką sutrikimo stiprumui turi socialinė aplinka. Kaip teisingai pastebėjote, vokalinis tikas stipriau pasireiškia, kai vaikas išgyvena stresą, emocinę įtampą, nerimą, susijaudinimą dėl santykių su aplinkiniais. Tačiau nepalanki aplinka (pvz., patyčios mokykloje) pati savaime negali iššaukti tiko, tik sustiprinti jo pasireiškimą. Tai reiškia, kad vokalinis tikas Jūsų dukrai atsirado ne dėl išgyventų mokykloje patyčių, tačiau patyčios galėjo sustiprinti ar pagreitinti jo pasireiškimą.

Dažniausiai vokalinis tikas nepasireiškia izoliuotai, bet būna kartu su motoriniais tikais, pvz., tuo pačiu metu gali trūkčioti akies vokas, kaklo ar veido raumenys ir pan. Tokie tikai vadinami kompleksiniais. Jų metu dažnai būna agresijos ir įniršio prasiveržimai, tuomet draskomi rūbai, daužomi indai, laužomi daiktai. Dėl tikų vaikams sunkiau bendrauti su bendraamžiais, jie gėdijasi savo nesivaldymo, save suvokia kaip prastesnius, kitokius. Kaip supratau iš Jūsų laiško, būtent tokie išgyvenimai pastaruoju metu būdingi ir Jūsų dukrai.

Vienas iš būdingiausių tikų požymių, kurį Jūs pati pastebėjote ir aprašėte, yra vadinamasis bangavimas, kai tiko pasireiškimai tai sustiprėja, tai susilpnėja. Manoma, kad psichologinis tokio bangavimo mechanizmas yra lūkesčių susikūrimas ir frustracija dėl jų neišsipildymo. Stebėdamas tiko mažėjimą, vaikas ar paauglys susikuria lūkesčius, kad pagaliau šis košmaras baigsis, bet kai to neįvyksta, nusivilia ir ima kaltinti save. Kyla emocinė įtampa ir tai iššaukia tiko paaštrėjimą.

Tais atvejais, kai kompleksinis tikas, kuris, kaip supratau iš aprašytų požymių, būdingas Jūsų dukrai, trunka ilgiau kaip metus laiko, tikėtina, kad tikas yra Tureto sindromo dalis. Atskirti galima labai paprastai: lėtinio tiko atveju vokalinis tikas ir motoriniai (raumenų) tikai niekada nepasireiškia kartu, vienu metu. Tačiau jei vokalinio tiko metu stebimas ir raumenų dalių trūkčiojimas, nevalingi gestai, įniršio priepuoliai – tai jau Tureto sindromas. Jis pasireiškia maždaug 1 procentui bendros gyventojų populiacijos, dažniau vyrams, negu moterims.

Suprantu, kad dabar Jums, Edita, kilo esminis klausimas: ar tai pagydoma. Žinau, kad Jus nuliūdinsiu, tačiau privalau atsakyti sąžiningai – ne. Tureto sindromas gana gerai kontroliuojamas derinant medikamentinį gydymą ir psichoterapiją. Efektyviausi šiuo metu rinkoje esantys vaistai – tiapridalis ir haloperidolis, tačiau pastarasis dėl įvairių priežasčių labiau tinka suaugusiems. Jokio homeopatinio gydymo nėra.

Pagrindinis tikslas, sergant Tureto sindromu, yra išmokti su juo susigyventi ir maksimaliai prie jo prisitaikyti. Štai čia ir būtų atsakymas į Jūsų klausimą, kaip galite padėti savo dukrai. Kalbėkite su ja apie jos jausmus: apie nusivylimą, liūdesį, savęs nuvertinimą. Pasakykite jai, kaip jaučiatės Jūs pati. Atraskite bendrą malonią veiklą, kuria galėtumėte užsiimti kartu. Žinoma, padėti gali ir psichologas ar psichoterapeutas, išmokydamas tiek dukrą, tiek Jus, kaip priimti ir prisijaukinti Jus ištikusią problemą.

Ar tai baisu? Ne, jei susiformuojate tinkamą požiūrį. Mano kolegė ir gera draugė iš JAV Džoana prieš kelioliką metų mane nustebino pasakiusi, kad serga Tureto sindromu. Keletą metų paauglystėje prasikankinusi, ji išmoko ne išgyventi dėl problemos, bet ją spręsti ir taip gyventi pilnavertį gyvenimą. Tokiu būdu greta psichoterapijos ji atrado fotografijos meną ir šiuo metu yra keleto fotoalbumų autorė. Konsultuodama klientus (Džoana dirba su mirštančiais), ji išmoko perspėti juos, kad netyčia gali susikeikti ir pati nustebo, jog žmonės tai priima daug geriau, nei ji tikėjosi. O jos vyras, kartu gyvenantis jau beveik ketvirtį amžiaus, sako, kad Tureto sindromas į jų gyvenimą įneša savotiško šarmo, kai virtuvėje tenka išgirsti keletą ne pačių maloniausių „komplimentų“, sakomų pusryčiams verdamai avižinei košei. Prieš rašydamas Jums atsakymą, kalbėjausi su šia šeima ir jie perduoda Jums ir Jūsų dukrai šiltus ir nuoširdžius linkėjimus.

Psichologas
Arūnas Norkus