Ar laimei reikia Kembridžo?
Iliustracija: pexels.com
Aš noriu apginti tą stebuklingą ir trapų vaiko pasaulį, jo teisę karstytis po medžius, taškytis balose, vaikščioti rudai raudonais žandais, nuteptais šokoladiniais ledais ir vyšniomis, kartais sudaužyti vazą ar langą (o kam nepasitaiko suklysti!), gauti dvejetą, tingėti, pykti, nenorėti eiti į darželį ar mokyklą, būti pavargusiam – kitaip tariant, būti tiesiog gyvu mažu žmogumi, netobulu, ieškančiu, bandančiu, bambančiu, bet dėl to ne mažiau vertingu ir nerizikuojančiu užsidirbti etiketę „sunkus vaikas“.
Savo gyvenime nemačiau nei vieno sunkaus vaiko. Atvirkščiai, visi jie gimsta pakylėti, su vaivorykštėmis akyse ir rasa ant blakstienų, pirštukais, norinčiais pažinti ir širdimis, pilnomis džiaugsmo – gražūs ir gyvybingi. Ir tada prasideda: kas tik netingi, taiso, karpo, dažo, lopo – konstruoja genialaus dizaino šedevrą, pagal savo supratimą arba madingiausią to meto sėkmingo žmogaus kurpalių. Pastaruoju metu, atrodo, tai tapo kone epidemija: „ankstyvasis ugdymas“ ir „mokyklos reitingas“ – burtažodžiai į taip trokštamą sėkmingą ateitį.
Ieškome savo mažutei darželio. Tik įėjus, vadovė rodo negausias plastikinių žaislų atsargas ir iškart užbėga už akių:
– Mes orientuojamės į laisvą žaidimą, nemokome vaikus anglų ir matematikos nuo trejų metų.
– Laisvas žaidimas – pats geriausias ugdymas vaikui, – nusijuokiu, o mintyse, iškart, „susiprantu“, koks yra nūdienos poreikis.
Atmintyje iškyla retorinis vienos pažįstamos klausimas:
– Tu juk nenori, kad tavo vaikas būtų vidutinybe?
Pamenu, kaip gromulioju jos klausimą, net nesumodama, ką atsakyti. Suprantu, kad jos turimame kontekste „vidutinybė“ anaiptol nėra teigiamas žodis, nors daugelyje gyvenimo sričių viduriukas paprastai susijęs su harmonija, su balansu, nuoseklumu – t.y. visu tuo, kas gera. Galvoju, kas nutiko, kad staiga būti vidutinybe yra blogai? Nuo kada atspalviai prarado savo žavesį? Tik turtingas, tik gražus, tik turintis antrą pusę, tik žinomas, tik prestižinis universitetas, tik dešimtukai… Ko siekia tėvai apribodami savo vaikus tiek daug „tik“: laimės savo vaikams, ar laimės sau, versdami juos pildyti jų pačių vaikystės svajones, kelti jų pačių savivertę, pildyti jų pačių misiją, kadaise užkrautą dar jų tėvų? Tobulumo misiją, misiją (ne)įmanomą?
Vienas Singapūro mokytojas savo laiške tėvams pastebi, kad kur kas svarbiau už bet kokius titulus ir įvertinimus yra galimybė eiti savo keliu ir jausti artimųjų palaikymą: „Atminkite, jog tarp egzaminus laikysiančių vaikų yra aktorius, kuriam nereikia suprasti matematikos… Yra verslininkas, kuriam nerūpi istorija ir anglų literatūra… Yra muzikas, kuriam visiškai nerūpi chemijos pažymys… Sportininkas, kuriam fizinis pasirengimas daug svarbesnis nei fizika… Jei jūsų vaikas gaus pačius geriausius pažymius – puiku! Bet jeigu jam nepasisektų… neatimkite iš jo pasitikėjimo ir orumo […] Pasakykite jiems, jog nesvarbu, kaip juos beįvertintų, jūs juos mylite ir neteisiate […] Negalvokite, kad tiktai gydytojai ir inžinieriai yra vieninteliai laimingi žmonės pasaulyje“.
Išties, ar tikrai tik gydytojai ir inžinieriai yra vieninteliai laimingi žmonės pasaulyje?
„Kai aš buvau penkerių, mano mama visada sakydavo, kad laimė yra gyvenimo arkliukas. Kai aš nuėjau į mokyklą, jie paklausė manęs, kuo noriu būti užaugęs. Aš atsakiau: „Laimingas“. Jie pasakė, kad aš nesupratau klausimo, tada aš pasakiau, kad jie nesupranta gyvenimo“ (John Lennon).
Suprasti gyvenimą informacijos ir galimybių amžiuje tapo gana painu. Galiu atjausti tėvus, bandančius išlaviruoti žiniasklaidoje propaguojamų sėkmės modelių, nesąmoningų savo pačių ir jų tėvų lūkesčių bei krūvos patarimų maišalynėje. Taikliai buvo pastebėta vienoje internete sklandančioje skaidrėje: būti tėvu 2017 metais reiškia užtikrinti, kad būtų patenkinti vaikų akademiniai, emociniai, psichologiniai, dvasiniai, socialiniai, fiziniai poreikiai, tuo pačiu stengiantis, kad būtų išvengta perteklinės arba per mažai stimuliacijos, svarbu pasirūpinti tinkama medicinine priežiūra, pesticidais, GMO neužterštu ir neperdirbtu maistu, reikia, kad vaikas būtu švelnus, bet ne nuolankus, paklusnus, bet savarankiškas ir socialiai atsakingas, augtų name su nuosavu kiemu, turėtų brolių ir sesių, bet tarp jų būtų tinkamas amžiaus tarpas… Kai tuo tarpu būti tėvais daugelyje kartų prieš tai, viso labo, reiškė kartais vaikus pamaitinti. Du kraštutinumai.
Vaikams nereikia visko tiek daug, kita vertus, jiems reikia ne tik kūno, bet ir sielos maisto: meilės ir palaikymo, o ne griežtumo ir auginimo instrukcijų. Sunku paprieštarauti Bryan Caplan, sakančiam, kad auginant vaiką, svarbiausia yra gyvenimo kelionė kartu, dėmesys ir drauge praleistas laikas, o ne instrukcijos ir rezultatas (rezultatas, tiesą sakant, ir taip aiškus – nebent mokslas išrastų nemirtingumo geną). „Priimkite vaikus tokius, kokie jie yra. Vaikai jaučiasi saugūs tik tada, kai jų niekas neperdarinėja. Netaisykite to, kas nesugedę“, – taikliai pastebima mažoje knygelėje „Kūdikio dienoraštis“.
Kažkada domėjausi, kaip užauga itin kūrybingi žmonės. Teko skaityti vienos kūrybingiausių vaikų rašytojų, sukūrusių Karsloną, Pepę Ilgakojinę ir daugelį kitų – A. Lindgren biografiją. Gal ji buvo kažkaip ypatingai ugdoma? Anaiptol. Astrida daug kalba apie savo tėvų meilę ir laisvę žaisti: „Mes vaikai buvome įpratę kasdien matyti, kaip tėvas bent valandėlę stovi apsikabinęs motiną ir ją glosto. […] Savo vaikystėje mes turėjom du dalykus – saugumą ir laisvę. Buvo saugu su tais dviem žmonėmis, kurie taip labai rūpėjo vienas kitam ir kurie visados buvo šalia, kai mums jų reikėjo, bet šiaip jau leido laisvai ir laimingai skrajoti po fantastiškas žaidimų erdves mūsų vaikystės Nese. Mūsų vaikystėje buvo nepaprastai mažai barnių. Mama tuščiai nešnekėdavo tikriausiai dėl to, kad paprastai paklusdavome iš pirmo karto. Kad privalome klausyti buvo savaime aišku, bet ji nekėlė galybės nereikalingų ir neįmanomų reikalavimų. Nepamenu, kad ji būtų priekaištavusi, kai grįždavom suplėšytais ir purvinais drabužiais. Man rodos, kad galimybę pasinerti į žaidimo svaigulį, ji laikė vaiko teise“.
Jai paantrina Aušra Kurienė, pastebinti, kad viena dažniausių mūsų visų klaidų – nemokėjimas vertinti šiandienos: „Vaikų gyvenime yra viena didelė neteisybė, kad dabartinis momentas yra tarsi priemonė kažko pasiekti ateityje. Darželyje vaikus pradeda ruošti mokyklai: moko skaityti, rašyti, veda į būrelius, kad mokykloje būtų lengviau. Jau dabar kai kuriems pirmokams aiškinama, kad šiandien jie turi ruošti pamokas, nes kai sueis 19 metų, reiks rinktis profesiją. Pirma klasė yra pasirengimas antrai klasei, antra klasė – pasirengimas trečiai, vėliau reikia mokytis, kad įstotum į licėjų, o pabaigus licėjų – į Kembridžą. […] Svarbu suvokti, kad laikas šiandien yra savaime svarbus ir vertingas. Svarbu nenuvertinti šiandienos, o gyventi ja ir mėgautis”.
Jei kas ir gali išmokyti šiandienos akimirkos džiaugsmo, išragauti visą laimės skonį, tai vaikai. Tie, kurie dar nesulopyti ir nepataisyti, kurie dar nepribaigti prestižinių darželių, mokyklų, bei krūvos būrelių nuovargio. Jei vaikams leidžiama tysoti, išvertus bambą ir skaičiuoti debesis, jei jiems leidžiama žaisti ir jausti, jie žaidžia ir jaučia „iki mėnulio ir atgal“, krykštaudami dėl menkiausio netikėtumo, juokdamiesi iš širdies gelmių ir pykdami su visais žaibais.
„Vaikai ateina į šį gyvenimą su vienintele misija – būti laimingi ir gyventi savo gyvenimą“(A. Kurienė). O ta laimė turi tiek kelių.
Jausti „nuo… iki“, nesijaučiant kaltu, yra vienas iš jų… išmokti suvokti save ir kitus, aiškiai vertinti situaciją, atskirti, kada trenkti durimis ir išeiti, o kada pasilikti.
Bandyti yra vienas iš jų: rasti ir atrasti sklidiną gyvenimą. Nuotykių, įvykių, akimirkų.
Tingėti per visą pilvą ir gauti dvejetą, kai tau trylika – vienas iš jų. O kada gi dar, jei na dabar?
Gulėti purvinam iki ausų baloje, kai tau penkeri, tikrai yra vienas iš jų…
Laimė niekaip nesusijusi su „tik“, ji susijusi su „ir“: ir vienatve, kuri išmoko stiprybės būti savimi, ir skausmu, kuris išmoko atjautos, ir klaidom, kurios atneša išmintį, ir juoku, ir tyla, ir bendryste, ir pagyrimu, ir priėmimu. Ypač priėmimu. Ypač tada, kai jaučiamės prisidirbę, labiausiai tamsūs, šešėliuoti ir netikę. Tada didžiausia dovana yra išgirsti: „Žinai, nieko tokio, tokia jau netobula ta mūsų prigimtis, mūsų visų“.
Neužkasinėkime laimės kelių savo vaikams. Netaisykime to, kas nesugedę. Jie ir taip tobulai netobuli. Mes irgi.
Raminta Vaičiulė
Straipsnyje naudoti šaltiniai:
A. Kurienė „Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“, 2016
„Kūdikio dienoraštis“, 2013
http://www.tavovaikas.lt/mokinys/pradinukas/ausra-kuriene-tai-kas-mums-atrodo-nereiksminga-vaikui-gali-buti-be-galo-svarbu.d?id=68944304