Ar laisvė yra brangus turtas?
– Pasakyk man, Eutidemai, ar nemanai, kad ir pavieniam žmogui, ir visiems piliečiams laisvė yra brangus turtas?
– Brangių brangiausias, – atsakė tas.
– Tai šit, ar, tavo galva, laisvas yra žmogus, pasiduodąs geiduliams ir per juos negalintis imtis puikių darbų?
– Žinoma, ne, – atsakė Eutidemas.
– Vadinasi, tu manai, kad laisvė – tai galimybė atlikti puikius darbus, o trukdymas juos atlikti – nelaisvė?
– Kaip tik šitaip ir manau, – tarė Eutidemas.
– Tuomet, anot tavęs, išeitų, kad nesivaldantieji yra belaisviai?
– Tikra teisybė, prisiekiu Dzeusu!
– O kaip tu manai, ar nesivaldantiems tiktai visokios kliūtys kliudo atlikti puikius darbus, ar jie dar yra ir verčiami imtis gėdingų žygių?
– Bet man regis, kad prievartos čia yra nė kiek ne mažiau negu tenai trukdymo, – atsakė Eutidemas.
– O kaip tu vertini valdovus, trukdančius valdiniams imtis puikių darbų ir verčiančius griebtis piktadarybių?
– Prisiekiu Dzeusu, tokius valdovus laikau visų blogiausiais, – atsakė Eutidemas.
– Kokia vergija, tavo nuomone, yra pati blogiausia?
– Vergauti patiems blogiausiems valdovams.
– Vadinasi, sunkiausią vergiją turėtų kęsti žmonės, nesugebantys valdyti patys savęs?
– Aš tai tik šitaip manau, – atsakė Eutidemas.
– Ar tu nemanai, kad nesivaldymas atsieja žmogų nuo pačios didžiausios dorybės – išminties – ir pastūmėja prie jos priešingybės? O gal tu manai, kad, traukte traukdamas prie malonumų, jis visai netrukdo kreipti dėmesį į naudingus dalykus bei tyrinėti juos? Juk kaip tik per nesivaldymą ne vienas žmogus , puikiausiai išmanantis , kas yra gėris ir kas yra blogis, imasi blogesnių darbų, o ne geresnių.
– Pasitaiko ir šitaip, – pritarė Eutidemas.
– Vėlgi kas, brangus Eutidemai, yra mažiau nuosaikus už nesusivaldančiuosius? Juk nuosaikumas ir nesusivaldymas yra visiškos priešingybės.
– Ir su šituo sutinku.
– O kas labiau už nesivaldymą trukdo žmogui atlikti savo priedermes?
– Nėra didesnės kliūties, – pritarė Eutidemas.
– O ar yra didesnis blogis už tą, kuris verčia žmogų vietoj naudos rinktis žalą, reikalauja šios paisyti, o anos – ne, myga elgtis priešingai tam, ką pataria apžvalgumas?
– Tikrai nėra, – patvirtino tas.
O sugebėjimas valdytis, savaime suprantama, duoda visiškai priešingus vaisus negu nesivaldymas? – toliau klausinėjo Sokratas.
– Žinoma, kad taip.
– Tada turbūt tai, kas duoda priešingus vaisus, turėtų būti puikus dalykas?
– Žinoma, – sutiko Eutidemas.
– Vadinasi, Eutidemai, susidaro įspūdis, kad susivaldymas žmogui yra tikrai labai didelis gėris?
– Be jokių abejonių, Sokratai.
Ištrauka: Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą”, 1997, 204-205 p.
Iliustracija: DESIGNECOLOGIST / Unsplash