Asmeninės istorijos pabaigos iliuzija
Dažnas penkiametis berniukas pasakytų, kad užaugęs jis vienareikšmiškai nori vairuoti traktorių. Pasakykite jam, kad geriau būti teisininku, plastikos chirurgu ar verslininku — ir jis paprieštaraus tam kiekviena savo kūno ląstele. Bet ir tai, kas atrodo kaip svajonių profesija baigus mokyklą, neretai vėliau išsisklaido: remiantis 2024 metų Eurostato duomenimis, apie trečdalį baigusiųjų studijas dirba ne pagal savo profesiją.
Pasirodo, tai nėra vien vaikų ar jaunuolių bruožas. Harvardo psichologas Danielis Gilbertas (Daniel Gilbert) su kolegomis (Quoidbach, Gilbert & Wilson, 2013 m., paskelbta Science) ištyrė daugiau nei 19 000 žmonių nuo 18 iki 68 metų amžiaus ir aptiko žavų reiškinį, paveikiantį praktiškai bet kokio amžiaus žmones. Vienų tiriamųjų jie klausė, kiek šie pasikeitė per praėjusį dešimtmetį, o kitų, tokio pat amžiaus, — kiek, jų manymu, jie pasikeis per ateinantį.
Rezultatas nuoseklus visose amžiaus grupėse: prisiminti praeities pokyčiai visada buvo gerokai didesni nei tie, kuriuos tiriamieji prognozavo ateičiai. Trisdešimtmečiai pripažino, kad per dvidešimtmetį labai pasikeitė, bet manė, kad būdami keturiasdešimties bus beveik tokie patys — nors keturiasdešimtmečiai, atsigręžę atgal, patvirtindavo, kad pokyčių būta daug. Tas pats galiojo vertybėms, asmenybei ir pomėgiams.
Praktinės pasekmės apčiuopiamos: žmonės pervertina, kiek ateityje jiems patiks tai, kas patinka šiandien. Gilberto tyrime dalyviai vidutiniškai sutiko mokėti apie 61 % daugiau už bilietą pamatyti po dešimties metų šiandien mėgstamą atlikėją, negu už bilietą jau dabar pamatyti tą atlikėją, kurį mėgo prieš dešimt metų, bet nebemėgsta. Logiškai mąstant, abi sumos turėtų būti panašios — juk tai, kad senasis skonis išblėso, turėtų priminti, jog ir dabartinis greičiausiai pasikeis. Bet žmonės to nenumato ir permoka už savo ateities „aš”, kuris veikiausiai norės jau visai ko kito.
Gilbertas tai apibendrino gražiai: žmogus yra „nebaigtas darbas, klaidingai manantis esąs baigtas”. Šios iliuzijos esmė ta, kad įvairaus amžiaus žmonės tiki, jog jų asmenybė praeityje reikšmingai pasikeitė, tačiau ateityje beveik nesikeis. Poveikis labai stabilus ir pasireiškia bet kuriame amžiuje. Savo TED kalboje Danielis Gilbertas svarsto, kad priežastis gali būti susijusi su bendru sunkumu numatyti, kaip ateityje keisis mūsų asmenybė ir požiūris į supantį pasaulį — tiek dėl veiksnių, kurių tiesiog negalime numatyti, tiek dėl to, kad žmogaus smegenims apskritai sunku suvokti laiką.
Kodėl tai svarbu kasdieniame gyvenime?
Ši iliuzija nėra vien akademinis kuriozas — ji tyliai formuoja mūsų didžiausius sprendimus. Rinkdamiesi studijas, sutuoktinį, tatuiruotę ar būstą „visam gyvenimui”, mes iš tikrųjų perkame dovaną žmogui, kurio dar nepažįstame — savo būsimam „aš”. O tas žmogus, tikėtina, vertins pasaulį kitaip nei mes dabar. Todėl sprendimai, priimti su nuostata „aš visada būsiu toks pat”, vėliau neretai ima spausti kaip iš vaikystės likę batai.
Įdomu ir tai, kad iliuzija veikia asimetriškai: praeitį matome gana aiškiai, o ateitį — kaip miglą. Smegenims lengviau atkurti, kuo buvome, nei sukonstruoti, kuo tapsime. Ir šitą tylą — tai, kad ateities „aš” dar neturi balso — protas klaidingai palaiko įrodymu, kad ten nieko ir nebus, kad viskas liks kaip dabar.
Ką su tuo daryti?
Iliuzijos visiškai „išjungti” negalima, bet su ja galima elgtis protingiau.
Priimdami ilgalaikius sprendimus, palikite duris praviras. Verčiau rinkitės tai, ką vėliau galėsite pakoreguoti, nei tai, kas užrakina jus dešimtmečiams. Lankstumas — tai pagarba būsimam sau.
Pažvelkite atgal, kad pamatytumėte į priekį. Prisiminkite, koks buvote prieš dešimt metų — kokia muzika žavėjotės, ko bijojote, kuo tikėjote. Pokyčio dydis, kurį pamatysite, yra geriausias spėjimas, kiek pasikeisite per ateinantį dešimtmetį. Praeitis čia — sąžiningesnė pranašė nei vaizduotė.
Nesišaipykite iš savo senų versijų. Tas, kuris prieš dešimt metų priiminėjo „kvailus” sprendimus, buvo lygiai taip pat įsitikinęs savo teisumu, kaip jūs dabar. Švelnumas praeities sau — tai švelnumas ir būsimam sau.
Galiausiai traktuokite tapatybę kaip kelionę, ne kaip stotelę. Klausimas „kas aš esu?” tampa naudingesnis, kai suskamba „kuo tampu?”. Žmogus nėra baigtas paveikslas — jis yra tebevykstantis pokalbis.