Atitinku visus išvardintus požymius – esu psichologinė smurtautoja
Klausimas: Vartau žurnalą, žiūriu straipsnis apie psichologinius smurtautojus. Na ką, atitinku visus išvardintus punktus: man sunku kurti santykius, savinuosi žmogų, keliu dramas, manipuliuoju, pavyduliauju, nepasitikiu, verkiu kai negaunu ko noriu, stengiuosi jį atriboti nuo draugų ir išorinio pasaulio, kad tik viskas visada būtų man ir pagal mane. Mes, žinoma, pykstamės, o aš savo ruožtu nesijaučiu kalta.
Sutinku, taip gali būti, vaikystėje mane kasdien mušė mama, tėvai išsiskyrė, likom dviese. Gal ir ji nelabai stabili, tačiau man, būnant vaikui, neatėjo į galvą, kad galbūt vaikai nevaikšto praskeltom galvom, nes visi švariai plauna indus ir visada viską padeda į vietą ir padaro kaip reikia.
Na, bet ne apie mano sužalotą vaikystę, o apie tai, ką turiu dabar. Taigi, pradedu vartyti interneto platybes – šimtai straipsnių apie manipuliuojančius psichologinius smurtautojus ir kaip nuo jų bėgti kuo toliau ir kuo greičiau. Nei vieno straipsnio skirto pačiam smurtautojui – ką daryti? Kaip pasveikti?
Noriu būti mylinti, mylima, kurti laimingą šeimą, jaukius namus, noriu, kad mano vyras jaustųsi mylimas, o ne dusinamas. Žinau žinau, sakysit – daryk viską priešingai. Darau, vis galvoju, kontroliuoju save, bet vis išlenda ir įvyksta, atsiranda nerimas, nevaldomas pyktis, pagieža, apima baisūs tamsūs nekontroliuojami jausmai. Ką daryti su jais? Esu psichinis ligonis kuris skriaudžia savo artimiausius. Tai ką daryt?
Kristina
Komentuoja psichologė Jurgita Skiparienė: Sveiki, Kristina. Dėkoju už atvirą ir drąsų laišką. Tikrai reikia labai daug drąsos save įvardinti „psichologine smurtautoja“. Taip pat norisi jus pagirti už sąmoningumą, suvokiant ir prisiimant savo atsakomybę už santykius ir didžiulę motyvaciją keistis.
Laiške aprašėte „punktus“, kurie, anot jūsų atitinka psichologinio smurtautojo apibrėžimą. Nenorėčiau dėti etikečių ir vadinti jus smurtautoja. Man matosi sutrikusi moteris, norinti kurti, daryti viską, kad vyras jaustųsi laimingas, turėti jaukius namus, mylėti ir pati jaustis mylima. Taip pat rašote, kad stengiatės elgtis kitaip, galvojate, kontroliuojate, bet galiausiai „smurto apraiškos“ vis tiek pasirodo, lydimos „nerimo, nevaldomo pykčio, pagiežos, baisių tamsių nekontroliuojamų jausmų“. Jūsų pastangos duoda trumpalaikį rezultatą, bet nepakeičia situacijos iš esmės. Tai kaip nuskinta piktžolės viršūnė. Kažkurį laiką ji neužgoš kitų augalų, bet ko gero augama dar labiau išsišakos ir suvešės. Turbūt panašiai jaučiatės ir Jūs. Kontroliuodama save, galvodama kaip elgtis, ką sakyti, stebėdama, valdydamasi – „nukertate piktžolės viršūnę“, suteikdama šeimai, netgi sau šiek tiek poilsio ir erdvės, tačiau tai tik trumpalaikės pasekmės, o ne priežasties eliminavimas, todėl problema grįžta „su trenksmu“, sukeldama diskomfortą jūsų artimiesiems, taip pat ir jums. Nerimas, nevaldomas pyktis, pagieža, pamestos kontrolės jausmai yra labai sunkūs, skausmingi ir slegiantys. Su tuo išbūti labai sunku. O tai, kad po didžiulių pastangų būti kitokiai viskas grįžta „kaip visada“, sukelia dar didesnę kaltę, nusivylimą ir ratas sukasi…
Laišką baigiate klausimu „ką daryti?“. Greito, trumpo, efektyvaus ir universalaus atsakymo nėra. Kaip pati pastebėjote, pav. patarimas „daryk priešingai“ – neveikia. Bet koks patarimas „daryk…., nedaryk….sakyk….galvok…ir t.t.“ duos tą patį rezultatą – tai neveiks. Svarbu ieškoti tokios savo savijautos, jausmų ir elgesio priežasčių. Paprastai, priežasčių gali būti begalė. Dažniausia ir labiausiai tikėtina priežastis ta, kad panašių į jūsų sunkumų turintys žmonės nėra išsprendę savo pačių psichologinių problemų (jūs savo vaikystę pavadinote „sužalota“, o sužalotą vaikystę lydi psichologinės problemos). Tai žmonės vaikystėje, paauglystėje neišmokę tinkamų streso įveikų, jausmų identifikavimo, priėmimo, nesijautę saugūs…dažnai patys skaudinti kitų. Šie žmonės turi žemą savivertę, todėl nuolat nepasitiki kitais, nori kontroliuoti ir siekia patvirtinimo „aš esu svarbus“. „Smurtautojais“ ne gimstama, bet tampama.
Pabaigai, „ką daryti?“ klausimas turėtų būti atsakytas. Tai ne receptas, ne panacėja, ne „lengvas ir paprastas būdas, išspręsiantis problemas“. Kristina, išeitis yra. Svarbu gilintis į save, savo stipriąsias ir silpnąsias asmenybės dalis, ieškoti, atrasti, mokytis, priimti ir t.t. Šioje situacijoje, vienai susidoroti nepaprastai sudėtinga. Tai ilgas, reikalaujantis daug jūsų pastangų ir motyvacijos procesas. Tokio pobūdžio problemose jums gali padėti psichologas, psichoterapeutas. Specialistas jums padės į situaciją pažvelgti iš visų pusių, paieškoti priežasčių, padės išmokti priimti jausmus, galiausiai leisti sau jausti ir t.t. Darbas ilgas ir nelengvas, tačiau tai, kad matote problemą ir turite motyvacijos ją spręsti – jau pusė darbo.
Linkiu jums drąsos, ištvermės ir stiprybės. Rūpinkitės savimi.
Psichologė Jurgita Skiparienė | psichologas-jums.lt
El. paštas: jurgita@psichologas-jums.lt
Deja tai ir mano istorija. Buvau pas psichologą. Gavau oatvirtinimą kad sutrikimų gydomų nėr. Skaitau literatūrą, bet….kelias kančios,pakilimų ir nuosmukių….kaip alkoholiko. Radau ne vieną atsakymą, supratau be vieną chemą elgesio ir mąstymo,sužinojau kad su narciziška asmenybe 15m.gyvenu. Žodžiu praregėjau…..bet nežinau kada išmoksiu jaust. O dar didesne bėda, kaip to išmokyt vaikus. O esmių esmė, kur nusipirkt profesionalias konsultacijas.
kokias knygas skaitote?
mano vaikinas mėgsta dažnai ( į savaitę 2-4 kartus) eiti naktimis išgerti su draugais, grįžta 4 ryto visiškai girtas.. o aš kitą dieną priekaištauju, pasakau kad noriu išsikraustyti kad jis taip elgiasi. Jis pradeda pats stumti ant manęs, priekaištauja kad per daug noriu. Kad kontroliuoju jį. Sako kad aš niekam tikusi, kad man iki jo labai toli..
Po ttokio ginčo jis dar dažniau eina naktimis ir parėjęs sako kad dėl visko aš kalta, negražiai kalba, žemina žodžiais ir t.t.
Tada aš pradedu priekaištauti kad gal jis su kitomis bendrauja… pradedu pavydėti jei vien kalba su kažkuo jis. Verkiu naktimis..
Ir taip viskas eina ratu.. ir vis blogyn..
Kuo greiciau palikit toki vaikina, nors ir kaip sunku butu. Pati toki turejau – geriau vienai but nelaimingai nei su kazkuo. o viena nelaiminga ilgai nebusit!
Skirkis greiciau su juo. Nevertina jis taves. Esi verta meiles.
Tavo vaikino elgesys turi pavadinima – tai Smurtas is didziosios raides.
Kuo ilgiau busi tokiuose toksiskuose santykiuose, tuo veliau reikes daugiau laiko atgauti savo saviverte.
Jis alkoholikas, liga visam gyvenimui. Normalus zmones konfliktus sprendzia pokalbiu, o ne alkoholio pagalba.
Jis taves nemyli ir tu pati tai zinai.
Tu verta meiles ir pagarbos. Pirmiausia pradek gerbti patoi save ir nebesileisk zeminama, jei turi galimybe, nebelauk, nebegrasink, o susirink daiktus ir palik ji.
Bandyk atvirkštinę psichologiją – nieko nesakyk, atnešk arbatos ryte, bet niekad negailėk jei jam skaudės galvą ar ką, juk pats užsidirbo. Kuo mažiau gnydinsi, tuo mažiau jam norėsis eiti kažkur. Nesakyk nieko net jei pavyduliauji, panašu, kad supranti pati – tavo pavydas nepagrįstas. Paprašyk, kad jis tave pasiimtų su savimi, o jei ne – tuomet suplanuok jam vakarus taip, kad jau būtumėt susitarę ir eitumėte kartu visur.
Labas,labai liudna bubo tavo vaikyste. Ka tik perskaiciau knyga, kurioje aprasytos panasios kaip tavo situacijos ir ji turbut atsakytu tau i klausima, ka daryti toliau.
Knyga: Susan Forward Toksiski tevai
Kaip atsikratyti skaudzios praeities ir susigrazinti savo gyvenima.
Taip pat rekomenduociau Alice Miller knyga – Gabaus vaiko drama.
Pati verkiau abi skaitydama abi knygas, bet jos atvere akis ir dave tam tikro aiskumo.
Linkiu sekmes ir stiprybes saves pazinimo ir savigydos kelyje.
Aš gyvenu su psichologiniu smurtautoju daugybę metų.Jam neegzistuoja mano jausmai,norai.Jam visi žmonės kaip daiktai iš kurių galima gauti naudos sau.Nejaudina jo,kad kitas blogai jaučiai,prašo patylėti,leisti pabūti vienai.Kuo labiau prašysi,jis viską darys priešingai,dar apkaltins,kad jį puolu,išvadins baisiausiais žodžiais.Seksas turi vykti pagal jo planą,jo metu turi gulėti tiksliai taip kaip jis liepia,o jei pasakysi spaudžia ar nepatogu,tai jis išvadins visokiausiais žodžiais.Jam nebeegzistuoja,kad seksas man tapo pats juodžiausias darbas,bet jeigu atsisakysi grauš visą dieną ir neduos ramybės,todėl pasiduodu vienai blogybei iš dviejų.Jeigu užėjo pykčio priepuolis,tai išvadins keiksmažodžiais,o po 15 min lyg niekur nieko reikalaus mylėtis su juo.Svarbiausia,kad smurtautojas dar sugeba man įvaryti kaltės jausmą,kad aš dėl visko kalta,o aš visą laiko tik ginuosi nuo jo psichologinės ir seksualinės prievartos,o jis vadina puolimu kai aš prašau patylėti,leisti man skaityti ar kažką veikti.Jis rėkauja man bunant tualete,stovėdamas šalia jo,būnant vonioje,stovi šalia jos ir verčia atsakinėti į jo kvailus klausimus.Pagalvosite,kad galbūt aš gyvenu su jo dėl pinigų,ar turto,bet jis bedarbis,o vaikus ir šeimą išlaikau aš.Taip,pagalvosite aš psichiškai nesveika,kad gyvenu su juo,ne aš psichiškai sveika ir viską suvokiu,bet tapau psichologiškai priklausoma nuo jo prievartos ir nebegaliu pasipriešinti ir atsiskirti,nes nebeturiu tam jėgų.Galima čia turbūt pritaikyti tą dėsnį kai auka tampa priklausoma nuo kankintojo.