Atleisk sau…

Gyveno kartą žmogus, o tada – kaip jau šis pasaulis surėdytas – numirė. Numiręs apžiūrėjo save ir labai nustebo. Kūnas gulėjo lovoje, o jam buvo belikusi tik siela. Nuogutėlė ir kiaurai peršviečiama – viskas joje matėsi kaip ant delno. Žmogus nusiminė – be kūno buvo kažkaip nejauku ir nepatogu. Kiekviena mintis, vos pagalvota, plūduriavo jame, it margaspalvė žuvelė akvariume. O sielos dugne gulėjo visi jo prisiminimai – tik imk ir žiūrėk.

Būta ten ir gražių bei gerų prisiminimų – kokius čiupinėti vienas malonumas. Tačiau buvo tarp jų ir tokių, nuo kurių pačiam žmogeliui darėsi baisu ir bjauru. Jis pabandė negeruosius prisiminimus iškrėsti iš sielos, bet jam nepavyko. Tuomet jis uždangstė negerumus pačiais simpatiškiausiais prisiminimais ir patraukė jam skirtuoju keliu.

Dievas žvilgtelėjo į žmogų ir nepasakė nieko. Žmogelis pamanė, kad Dievas skubėdamas nepastebėjo to, kas slėpėsi jo sielos gelmėse, apsidžiaugė ir patraukė į Rojų – nes Dievas po savęs paliko duris praviras.

Praėjo kažkiek laiko – tikrai sunku pasakyti, kiek: ten, kur žmogus pateko, laikas bėgo kitaip nei Žemėje. Ir žmogus sugrįžo atgal, pas Dievą.

– Kodėl tu sugrįžai, – paklausė Dievas. – Juk aš neužvėriau prieš tave Dangaus vartų.
– Viešpatie, – tarė žmogus. – Man bloga tavajame Rojuje. Bijau ir žingsnį žengti – per maža gėrio yra mano sieloje, jis nesugeba uždangstyti blogio. Bijau, kad visi mato, koks aš esu iš tiesų blogas.
– Tad ko gi tu nori? – paklausė Dievas. Jis buvo Laiko Kūrėjas, todėl turėjo jo pakankamai, kad pabendrautų su kiekvienu, kas į jį kreipėsi.
– Tu visagalis ir mielaširdingas, – tarė žmogus. – Tu kiaurai permatei mano sielą, tačiau nesulaikei manęs, kai bandžiau nuslėpti savo nuodėmes. Pasigailėk manęs, išimk iš mano sielos visas joje slypinčias blogybes!
– Tikėjausi kitokio prašymo, – atsakė Dievas. – Bet padarysiu tai, ko tu prašai.

Ir Dievas išėmė iš žmogaus sielos viską, ko tas gėdijosi. Jis išėmė atsiminimus apie išdavystes, bailumą ir niekšybes, melą ir šmeižtą, godumą ir tingėjimą. Tačiau užmiršęs neapykantą, žmogus užmiršo ir meilę, pamiršęs apie nuopolius, pamiršo ir pakilimus. Siela stovėjo priešais Dievą tuštutėlė – tuštesnė, nei žmogaus gimimo akimirką.

Dievas buvo mielaširdingas ir sugrąžino sielai viską, kas ją užpildė. Tada žmogus vėl paklausė:
– Ką man daryti, Viešpatie? Jei gėris ir blogis manyje yra taip susiję, kur mano vieta, kur eiti?Nejau į pragarą?
– Grįžk į Rojų, – atsakė Kūrėjas. – Idant aš nieko nesukūriau, tik Rojų. Pragarą tu nešiojiesi su savimi.

Ir žmogus grįžo į Rojų, tačiau netrukus vėl stojo prieš Dievą.
– Ko gi tu nori šį kartą? – paklausė Dievas.
– Kūrėjau, – atsakė žmogus. – Man bloga tavajame Rojuje. Tu visagalis ir mielaširdingas, pasigailėk manęs. Atleisk man mano nuodėmes.
– Tikėjausi kitokio prašymo, – atsakė Dievas. – Bet padarysiu, ko prašai.

Ir Dievas atleido žmogui visas jo nuodėmes. žmogus sugrįžo į Rojų. Tačiau po kurio laiko jis vėl stojo prieš Kūrėją.
– Ir ko tu dabar nori? – paklausė Dievas.
– Kūrėjau, – tarė žmogus. – Man bloga tavajame Rojuje. Tu didis ir mielaširdingas, tu man atleidai. Tačiau aš pats sau negaliu atleisti. Padėk man!
– Aš laukiau šito prašymo, – atsakė Dievas. – Tačiau tai tas akmuo, kurio aš neįstengsiu pakelti.

[Ištrauka iš Sergejaus Lukjanenkos romano „Spektras”]