Motinystė ir identifikacijos krizė

0 (0)

Jorge Ignacio Nazabal

Moters tapimas mama ir šiandien dar suvokiamas, kaip labai natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Aplink mus kas dieną šmėžuoja laimingų mamų su laimingais kūdikiais ar vyresniais vaikais vaizdiniai. Jų pilna reklamose, spaudoje, jau nekalbant apie TV, kur kitokių mamų ir kūdikių iš viso pasitaiko itin retai. Visa tai, deja, nėra tinkama pagalba ruošiantis realiai, o ne „reklaminei“ motinystei. Gal būt dėl to daugeliui moterų tik po pirmojo vaikelio gimimo paaiškėja liūdna tiesa, jog šiuo metu jos išgyveną kažką, ką greičiau galėtų pavadinti „krize“, „nuolatiniu stresu“ ar bent jau „ryškiu gyvenimo stereotipo lūžiu“. Žinoma, nėra dviejų mamų kurios vienodai išgyventų vaiko atsiradimą, kiekviena moteris be abejo tai patiria labai savitai. Maža to, kiekvieno sekančio vaiko gimimas, net ir toje pačioje šeimoje, paprastai reikalauja skirtingo dėmesio, energijos, rūpesčio, o ir mylime savo vaikus tikrai skirtinga meile.

Mintis paruošti šį tekstą kilo perskaičius straipsnius, minimus pabaigoje bei iš gilaus asmeninio noro suprasti kokie gi pokyčiai vyksta motinos psichikoje po vaiko gimimo. Nors motina moteris formaliai lyg ir laikoma iškart, vos tik vaikas išvysta pasaulį, savęs kaip mamos jausmas sutvirtėja turbūt tik gerokai vėliau. Juk neveltui psichoterapijoje sakoma: „motina gimsta kartu su vaiku“. Gal tai padeda suvokti, kiek streso, nerimo ir atsakomybės turi atlaikyti jaunoji mama, kokia ji gali pasijusti trapi ir pažeidžiama.

Psichiatrijoje mes turime tokį terminą kaip „pogimdyminė depresija“ ir nors nėra formalios tokios depresijos diagnozės, tačiau literatūros duomenimis, yra išskiriamos dvi pagrindinės pogimdyminės depresijos formos:

• Pogimdyminė depresija arba dar vadinamas motinystės liūdesys – tai trumpalaikis ir švelnus depresijos epizodas;
• didžioji pogimdyminė depresija – tai sunki ir potencialiai grėsminga gyvenimui liga.

Liūdna žinia yra tai, jog per ketverius psichiatrinės rezidentūros metus, savo laiku, nė vieno užsiėmimo nebuvo skirta išsamiau susipažinti su motinoms kylančiomis problemomis, neteko matyti nė vienos tokios pacientės, norsi internete į šią užklausą vien tik lietuvių kalba galima rasti per 11 000 nuorodų, tekstų bei diskusijų.

Galima tik spėlioti kodėl susiklostė tokia įdomi „neigimo situacija“ – panašu, jog mūsų visuomenėje egzistuoja mitas apie motinystę ir apie motinos „privalomą/reklamuojamą savijautą“. Galima tik nuspėti, kokiems iš tiesų jausmams ir būsenoms paneigti jis mums yra reikalingas.

Psichoanalitiniame kontekste sekasi geriau, čia mes turime tam tikrų instrumentų, kurie padeda prisiliesti prie šios aktualios ir jautrios temos. Įprastas toks psichoanalitinis aiškinimas: motinos savijautą nulemia taip vadinama „regresija“ – arba kitaip tariant – grįžimas prie savo pačios infantilių konfliktų, fiksacijų yra unikali galimybė dar kartą prie jų prisiliesti ir juos iš naujo išgyventi bei perdirbti. Tokiu atveju – jei pačios motinos raida buvo pakankamai sėkminga, logiškai mąstant, jai neturėtų kilti rimtesnių problemų auginant savo vaikus ir atvirkščiai. Apie motinas ir kūdikius kalba turbūt visos psichoanalitinės asmenybės teorijos, čia paminėsiu tik keletą:

• Narcizmo teorija: “ideali mama”, “idealus kūdikis”, mamos “self objektas”.
• W. D. Winnicott ir “pakankamai geros motinos” koncepcija.
• Motinystė kaip nauja asmenybės vystimosi stadija (raidos psichologijos požiūris).
• Motinystė kaip transformacija, kuomet edipinė struktūra turi užleisti vietą naujai, motiniškai konsteliacijai.

Deja ir čia daugiausia akcentuojamas kūdikis arba besiformuojanti asmenybė, tokiu būdu pačios mamos vidiniai procesai vėl gi lieka daugiau šešėlyje. Kuomet, gimus vaikui, moteriai tenka susidurti su labai intensyviais ne tik meilės, prisirišimo, bet ir neapykantos, agresijos, pavydo, panikos jausmais, nukreiptais į kūdikį, kyla klausimas, ką visi šie jausmai daro su pačiomis motinomis, kaip jos išgyvena tokius susidūrimus? Kaip padėti motinoms geriau suprasti savo reakcijas į naujagimį?

„Kalbantis su mamomis, auginančiomis pirmą vaikelį, man pasirodė, kad nors jų gyvenime atsirado vaikas ir nauja meilė, tuo pat metu kažkas jų viduje buvo prarasta. Naujų mamų savijautą sunkino ir tai, jog šalia viso džiugesio, kurį kėlė vaikas, vyko tylus ir slaptas gedėjimo procesas. Moterys ilgėjosi savo ankstesnės, dabar jau prarastos savasties (Self) ” (L. Baraitser, 2006).

Kalbantis su mamomis, panašu, jog labai daugeliui iš jų, paradoksaliu būdu, po kūdikio gimimo vienaip ar kitaip teko susidurti kartais su sunkiai apčiuopiamu, o kartais su ryškiu praradimo jausmu. Kuo giliau analizuoji jausmus, kuriuos kelia motinystė, tuo labiau vaizdas keičiasi nuo mums taip įprasto.

„Paslėpti“ motiniški jausmai:

• Gedėjimas ir liūdesys.
• Praradimas arba jausmas, kad jau niekas nebebus taip, kaip iki šio kūdikio gimimo.
• Bejėgiškumas.
• Asmeninių ribų praradimo pojūtis.
• Laiko ribų praradimo pojūtis.
• Jausmas, jog kūdikis laiko prikaustęs motiną prie savęs tarsi grandine.

Jei praradimas prilyginamas depresijai, kaip dažniausiai mes ir manome, tai gali būti, jog toks požiūris padės mums geriau suprasti tikrąsias pogimdyminės depresijos priežastis.

Gyvenimo vienovės jausmo praradimas – tai turbūt sunkiausiai pakeliama motiniška būsena. Turintys mažų vaikų gerai tai žino. Kūdikis įsiveržia į gyvenimą su savo poreikiais, jam nuolat reikia dėmesio, meilės, rūpesčio, tai ne tik suardo įprastą motinos dienotvarkę, miego/būdravimo ciklą, maitinimosi įpročius, sujaukia nusistovėjusią gyvenimo tėkmę šeimoje. Žymiai sunkiau yra tai, jog praktiškai pirmaisiais vaiko auginimo metais, motinos minčių, jausmų, savęs suvokimo, pasaulio patyrimo tėkmė nuolat ir nuolat yra pertraukiama.

Vienas iš svarbiausių atradimų (Cusk, 2001) – būti mama reiškia nebepatirti gyvenimo vienovės jausmo. „Tam kad būčiau mama turiu palikti neatsilieptus skambučius, neatliktus darbus, neįvykdytus susitarimus. Tam kad būčiau savimi, turiu leisti kūdikiui verkti, turiu užbėgti už akių jos alkiui arba palikti ją visam vakarui, pamiršti ją tam kad galėčiau mąstyti apie kitus dalykus. Sėkmingas buvimas savimi visiškai paneigia buvimą gera mama, ir atvirkščiai. …Vėliau, net ir geriausiomis akimirkomis aš niekuomet nesijutau įveikusį šią atskirtį.“

Motinos užduotis yra kiek įmanoma labiau prisitaikyti prie vaiko poreikių ir tinkamai juos tenkinti – tuo ramesnis ir saugesnis jaučiasi kūdikis. W. D. Winnicott palygino motinos sugebėjimą taip stipriai užmiršti save ir sutelkti visą dėmesį ir jėgas į naujagimį su savotiška beprotybe, kurią tik vien tik motinos gali išgyventi ir ištverti. Kyla klausimas tik, kiek tai atsieina pačioms motinoms.

Savęs jausmo praradimas – irgi nelengva, neaiški būsena, sunkiai pačios motinos atpažįstama ir įvardijama. Dažnai išgyvenama lyg savotiškas migla aptrauktas, apsunkintas tiek savęs, tiek ir aplinkos suvokimas, pojūtis, jog nyksta asmeninės ribos, (tuo tarpu dažnai pasitaikantis svorio priaugimas po gimdymo tik stiprina šį jausmą!), nutinka taip, jo anksčiau taip aiškiai suvokusi save kaip mokytoją, buhalterę, mylimąją, meilužę, žmoną, moteris, auginanti kelių mėn. kūdikį jaučia, kad jos pasaulėlis susiaurėjo ir apsiriboja tam tikrais pasikartojančiais paprastučiais ritualais: maitinimas, sauskelnės, rūbeliai, kūdikio kilogramai, kiek miegojo val., ramus/neramus ir pan. Po truputį prisiminimus apie buvusias identifikacijas ima gaubti užmarštis. Moteriai tampa vis aktualesnis klausimas – o kas aš iš tiesų esu? Gali apimti jausmas, jog kažkas jos viduje nuolat miršta.. Ar aš tik mama ir maitintoja, o ar aš sugebėsiu būti tuo, kuo buvau iki šiol, ar dar esu, ar dar pajėgiu būti kas nors kitas nei atrama savo vaikui? Kaip mane pakeitė kūdikio gimimas? Kuo aš tapau dabar? Ar esu vis dar mylima, vis dar patraukli savo vyrui? Savasties jausmą stiprina ryšiai su žmonėmis, tačiau po gimdymo nereta moteris patiria izoliaciją ir vienatvę

Atrodo, jog motinystė yra tokia būsena, kuomet viena savastis susitraukia tam, kad galėtų atsirasti erdvės naujai savasčiai ir tam, kad galėtų taip atsitikti, motiniškoji savastis turi išgyventi gan intensyvią transformaciją.

Psichoanalizėje netrūksta suvokimo apie savasties keitimosi procesus. Lacan teigė, jog mes visą gyvenimą esame besikeičiantys viduje, ir mūsų savastis laikas nuo laiko yra tirpinama pasąmonėje.

Psichoanalitiniu požiūriu subjektas nėra vientisa ar kieta substancija, jis egzistuoja nuolatinėje įtampoje, laikas nuo laiko patirdamas grėsmę jo realiam ar įsivaizduojama stabilumui, nuolat dalyvaudamas kintančiame derybų procese tarp išorės sąlygų ir pasąmoninių troškimų.
Įtampą, kylančią tarp naujos ir senos self savęs patyrimo būsenos galėtume pavadinti identifikacijos krize, konfliktu arba moters tapimo motina procesu ir moters savęs pajautimo kaip motinos (buvimo mama jausmo) formavimusi.

IDENTIFIKACIJOS KRIZĖ

• Moteriškas self:
  Motiniškas self:
• turi aiškias ribas;
  ribos aptirpusios;
• aktyvus;
  pasyvus;
• pajėgus;
  sujauktas;
• veiklus;
  gerokai labiau priklausomas nuo vyro, kūdikio, bei ryšių su kitais asmenimis;
• “kietas” – vyriškas;
  “minkštas” – moteriškas;
• Patiriamas kaip negrįžtamai prarastas.
  Patiriamas kaip nežinomybė?..

Šio naujojo minkšto, sujaukto, išskydusio, priklausomo motiniško self atsiradimas greičiausiai yra labai senas ir biologiškai apspręstas, ši savastis privalo atsirasti tam, kad galėtų lengvai sunykti, kad jos fone galėtų laisvai ir nevaržomai pradėti reikštis nauja kūdikio savastis.

Gali būti, jog panašūs procesai vyksta ir su paciento, esančio psichoterapijoje savastimi? Juk čia taip pat formuojasi nauji psichikos struktūriniai dariniai, naujas savęs pajautimas, kuris gali būti labai gąsdinantis tiek jaunoms motinoms, tiek ir mūsų pacientams. Berašant iškilo kelios eilėraščio eilutės apie mums visiems pažįstamą keitimosi ir nežinomybės baimę, todėl savo atradimais norėčiau pasidalinti ir su jumis:

„Sakote, kad aš kartoju,
Ką jau esu kalbėjęs? Tad pakartosiu dar.
Pakartosiu? Tam, kad atvyktum čionai,
Atvyktum čionai iš ten, kur tavęs nėra,
Eiti turi keliu, kur ekstazės nėra.
Tam kad suvoktumei tai, ko dar nežinai,
Eiti turi keliu, kur vien tiktai nežinia.
Tam kad įgytumei tai, ko tu dar neturi,
Eiti turi keliu, kur vien tiktai neturėjimas.
Tam kad taptumei tuo, kuo tu dar nesi,
Eiti turi keliu, kur tavęs nėra.
Ir tu žinai tik tai, ko tu nežinai,
Ir tu turi tik tai, ko tu neturi,
Ir ten kur tu esi, ten tavęs nėra.

T.S. Eliotas „Keturi kvartetai“ (vertimas laisvas).

Kas gali padėti nepasiklysti šioje kelionėje į dar nepažįstamą savo sielos žemyną?

• Kūdikio kitoniškumo suvokimas – neleidžia įkristi į nuolatinę simbiozės būseną.
• Kūrybinis potencialas glūdi sugebėjime išlaikyti įtampą ir leisti egzistuoti ambivalencijai – patiriant tiek meilę tiek ir neapykantą nukreiptą į savo vaikus (analogija su Klein)
• Savęs kaip motinos suvokimo atsiradimas įmanomas tik santykyje su savo kūdikiu.
• Originali Lisos Baraitser idėja apie mėgdžiojimo svarbą self transformacijos procese.

Galų gale paaiškėja, kodėl toks keistas pirmojo straipsnio pavadinimas – ką bendro gali turėti motinystė su „išlaikyti plaukus ant galvos“. Ortodoksinėse žydų bendruomenėse galiojo tradicija, jog po vaiko gimimo moteris gali pasirodyti viešai tik prisidengusi plaukus nuometu. Uždengti plaukus – vadinasi paslėpti ir savo seksualumą bei sugebėjimą gundyti, demonstruoti viešai tokius troškimus motinai buvo laikoma visiškai nederamu dalyku. Žydės moterys nenorėjo su tuo taikstytis, jos sugalvojo nešioti perukus – taip išlaikyti bent dalį seksualumo ir teisę jaustis savimi ir kartu atiduoti duoklę tradicijoms. Tačiau perukas siejasi su kopijavimu ir parodijavimu, vaidyba, teatru. Šių dalykų reikšmė savasties transformacijai seniai žinoma. Juk, norėdami ko nors iš tiesų išmokti, pradžioje neapsieisime be kopijavimo ir mėgdžiojimo.

De Marneffe: „Prisiimdamos motinystę, mes kartu lyg ir prisiimame tam tikrą nusistovėjusią ir kultūriškai priimtiną idėjų rinkinį apie tai, kas mes kaip motinos esame, lyg iš tiesų užsidėtume peruką ant galvos ir imtumėme vaidinti tam tikrą vaidmenį. Motinos vaidmuo kaip rūpintojos, sauskelnių keitėjos, maitintojos krūtimi, tos kuri keliasi naktį yra persmelktas ideologinių ir istorinių prasmių ir reikšmių apie moterystę, motinystę, ugdymą, pasiaukojimą ir t.t. Tuo pat metu, kai moteris tiesiog vykdo šią rolę, kopijuodama tai, ką ji matė darant ir ką daryti yra tiesiog būtina, drauge ji yra ir sudėtingame bei subtiliame tapimo motina procese, nes tokiu būdu atrandamas naujas būties būdas, lydimas prievartos ir dezorientacijos, atradimų ir džiaugsmo, augimo ir gyvybingumo.

Tokio pasikartojančio pamėgdžiojimo fone atsirandanti motinystė gali ir įkalinti ir išlaisvinti, tai gali būti ir judėjimas nuo vientisumo link sujauktumo, tačiau gali būti ir priešingai – judėjimas nuo klampumo prie fiksacijos ties tvirtu ryšiu su savo kūdikiu. Greičiausiai, jog tuo pačiu motinystės transformacijos metu vyksta abu šie dalykai. Jei kopijavimas galų gale produkuoja kūrybingą veiksmą, tuomet transformacija nukrypsta į kažką, kas išeina už šios dialektikos ribų – būtent, moters tapimą motina. O tai turbūt yra gerokai didesnis stebuklas net ir už vikšro virtimą drugeliu.

Greičiausiai tik žvelgdami į motinystę ne kaip į darbą, kurį turėtume atlikti ir gauti tam tikrą rezultatą – mes galų gale pajėgsime atrasti tinkamą moters ir motinos dialogą. Juk santykiai, skirtingai nei darbai nėra orientuoti į rezultatus, bet orientuoti į procesą. Jie vystosi. Taigi, vietoj to, kad vaikų auginimą suvoktume kaip projektą, kur vaikas – tik tabula rasa, – baltas lapas kuriame motina įrašo jo sėkmės ar nesėkmės istorijas, mes jau galime pradėti suvokti, jog mūsų vaikai taip pat yra aktyvūs savo pačių auklėjimo proceso dalyviai.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222
Tinklapis: psichoterapijoscentras.lt

Naudota literatūra:
1. Oi Mother, Keep Ye‘ Hair On! Impossible Transformations of Maternal Subjectivity, Lisa Baraitser, Ph.D., “Studies in Gender and Sexuality”, 2006.
2. What Exactly is the Transformation of Motherhood? Commentary on Lisa Baraitser‘s Paper, Daphne de Marneffe, Ph.D., “Studies in Gender and Sexuality”, 2006.
3. „Four Quartets” T.S. Eliot, Faber and Faber Limited, 2000 London.