Atmintinė tėvams: kodėl merginos yra perdėtai savikritiškos?

Taip nutinka dažniausiai dėl trijų priežasčių. Pirmas rizikos veiksnys yra brendimas. Keičiantis kūnui, mergaitė tampa drovesnė. Ji sunerimsta, ar jos kūnas atitinka žiniasklaidos, tėvų ir bendraamžių keliamus reikalavimus, ima vaikytis lieknumo idealo. 

Šiuo metu ji perima visuomenės reikalavimą būti „gera mergaite“, visiems patikti ir įtikti, nieko nepykdyti ir neliūdinti, net jei dėl to nukentėtų pati. Dėl to ją gali apimti depresija ir nerimas, ji tampa neatspari potraukiui per daug mąstyti. Visi šie veiksniai sustiprina merginos polinkį atsigręžti prieš save.

Antra, merginos ir moterys patiria stipresnį ir ilgesnį gėdos jausmą nei vyrai. Gėda iš esmės yra išpūsta savikritika. Mokslininkė Brené Brown gėdą apibrėžia kaip „itin skausmingą jausmą ar įsitikinimą, kad esu nevykėlis(-ė), taigi nevertas(-a) meilės ir pripažinimo“.

Gyvenime tai atrodo taip: jūsų dukra suklysta, todėl nusprendžia, kad yra siaubingas arba niekam tikęs žmogus. Iš pradžių ją apima nestiprus kaltės jausmas – suvokimas, kad padarė kai ką bloga; emocija, iš kurios gana lengva išsikapstyti. Tačiau ji neištrūksta, o dideliu greičiu grimzta vis gilyn, vis labiau graužiasi ir kankinasi. Galima sakyti, ji pasiekia didelių laimėjimų savikritikos srityje.

Tikėtina, kad apimta gėdos mergina užsisklęs nuo žmonių, ypač tų, kurie jai padėtų žengti į priekį. Kai tave kausto gėda, beveik neįmanoma patirti nuoširdų norą ar įkvėpimą siekti tikslų ir keistis.

Trečias veiksnys yra perfekcionizmas, nemąžtantis poreikis siekti neįmanomai aukštų rezultatų, kai savivertę lemia nesėkmė arba pasisekimas. Galima sakyti, perfekcionizmą kursto savikritika. Jei bet kokia sėkmė atrodo per menka, mergina vis manys, kad per mažai stengėsi. Jei bet kokios pastangos atrodo per mažos, ji nuolat jausis tinginė ir t.t.

Suprantama, kad savikritika duoda ir šiokios tokios naudos. Graužiant save merginas apima pakilus, nors ir iliuzinis, jausmas, kad kontroliuoji savo gyvenimą. Jei problema susijusi su tavimi, galima daryti prielaidą, kad sprendimas yra tavo rankose. Tiesiog iki šiol mažai stengeisi. Ambicingai moteriai, kuriai kiekviena diena yra lyg laimėjimų sąrašas, kuriame reikia surinkti kuo daugiau paukščiukų, tokia žinia skamba viliojančiai. Moteris įsisuka į užburtą ratą.

Be abejo, tokia prielaida klaidinga. Nors merginoms ir kalama į galvą, kad jos gali valdyti pasaulį, visko neįmanoma kontroliuoti. Neteisinga nuostata kursto netikrą viltį, trumpalaikį  pergalės džiaugsmą, o paskui savikritiką. Ji tikrai nepadeda mergini stiprėti – priešingai, ją žaloja.

Kai kurios merginos skuba smerkti save, kad to nepadarytų kas nors kitas. Visuomenėje, kur moterys baudžiamos už tai, kad užima per daug vietos – savo balsu, mintimis ar kūnu – savikritika gali tapti savigynos priemone. Pasakant ką nors bloga apie save, tampa kiek ramiau, kad niekas kitas to jau nepasakys pirma, kažkaip netikėtai, atsiranda įspūdis lyg kontroliuotum situaciją.

Saviužuojautos nauda

Įsivaizduokite kūdikį, kuris dar tik pradeda vaikščioti. Žengia žingsnį, kita ir griūva. Juk nepuolame jo bausti ar barti, o tiesiog mėginame palaikyti ir drąsiname eiti dar. Toks užjaučiantis santykis labai prasmingas ir su savimi. Saviužuojauta siejasi su geresniu emociniu intelektu, didesniu laimės jausmu ir sėkme gyvenime. Vienas iš būdų ugdyti tokį teigiamą santykį su savimi yra „Metta meditacija“. Metta išvertus reiškia “mielaširdystė”, tai tūkstančius metų gyvuojanti gailestingumo kitiems ir sau praktika.

Parengta pagal Rachel Simmons (2019) „Gera tokia, kokia yra“, Vaga: 176-183 p.
Iliustracija: Ana Francisconi / Unsplash