Atpažinti save per Didįjį Atvaizdą

Nors žiniasklaida, socialinės komunikacinės technologijos („Twitter“, „Facebook“) leidžia labiau pažinti pasaulį, keistis informacija ir t. t., atpažinti individualiąją žmogiškąją skirtį visumoje nuomonių, įsitikinimų bei prietarų, tampa vis didesniu iššūkiu. Anksčiau ar vėliau iškyla klausimas „Koks aš esu iš tikrųjų?“ arba „Kokį matau save Didžiajame Atvaizde?“. Jei vieną dieną išvystum savo gyvą įgimtą archetipinį atvaizdą ir pažintum tikruosius savo bruožus – tuos, kurie išryškina tavosios savasties pavidalą – tąvąją visatos ikoną, tikriausiai, pasaulis atrodytų visiškai kitaip. Kai pabundi nuo tekančios saulės garso valties pašonėje – nė nepastebi, kad jau nuplaukta nemaža jūrmylių, pasitelkiant žvaigždynų kompasą. Kartais rankos nebeklauso širdies, o širdis akių, akys nepaklūsta ausims, o ausys lūpoms. Tačiau kūnas nesipriešina paukščių valdovo išminčiai – jam pakanka vieno aiškaus blyksnio, raibuliuojančio sąmonės anapusybėje ir valtis pati pajunta kryptį. Nenusakomas šis formų nedalumo dėsnis: kiekviena formos sklaida išspinduliuoja dar didesnį kiekį formų, kol galų gale, apakintas tokios didybės, imi regėti visumą. Plaukti vis lengviau ir žuvys ne be taip bijo būti žuvimis – tarsi būtum dievų panteono dalis, atliekanti kažkokią nežemišką funkciją. Kuo labiau artėji link savojo įgimto archetipinio atvaizdo, tuo daugiau imi atpažinti tikruosius savo bruožus – tuos, kurie išryškina tavosios savasties pavidalą – tąvąją visatos ikoną.

***

Kasdien susiduriame su situacijomis, kuomet turime atlikti vieną ar kitą vaidmenį, kuris neatitinka mūsų tikrojo prigimtinio, dvasinio veido. Nė nepastebėdami gyvename pagal tam tikrus scenarijus: susikuriame savo įvaizdį iš tų situacijų, vertiname pasaulį iš kažkieno įteigtos pozicijos, prisitaikome gyventi pagal visuomenės primestą gyvenimo modelį, atsižadėdami tikrojo savo pašaukimo:

„Man regis, kad visur, o ypač – kiekvieno širdyje slypintis Dievas, kenčia nuo įvaizdžių ir stabų, kuriais žmogus ilgainiui jį pavertė dėl neteisingo religinio ugdymo“ (Jean Vanier).

Atpažinti šiuos tikruosius savojo veido bruožus ne visiems yra taip paprasta, o gal greičiau retas, kuris nori matyti savo prigimtinį atvaizdą iškreiptų veidrodžių karalystėje: visi veidrodžiai atspindi vis kitokį, bet nuolat atsikartojantį, nuolat save pateisinantį pavidalą, kol galų gale imi patikėti tuo, ką matai. O tai, ką matome, dažniausiai ir atitinka mūsų vidinio pasaulio kontekstą: pikta akis ieškos vieno, o geroji – to, kas stebina, džiugina, verčia suklusti, pabusti nuo apkerpėjusių sapnų. Mūsų „vidinė akis“ geba įžvelgti tiesos grožį, kada esame atviri tarpusavio supratime, atleidime, rūpestyje, apkabinime, viltyje ir džiaugsme, nes be atviro žvilgsnio į pasaulį, esame tik tai, kas liekame – pikti, niūrūs, nepatenkinti, pavydūs, neramūs.

Galima manyti, jog  bendras negatyvus bei trumparegiškas matymo laukas kuria mūsų pasaulį tokį, koks jis yra dabar. O kai imame mėgdžioti kitus ir paklusti socialinės sistemos diegiamoms programoms, kurios neskatina individo pažinti savo talentus, kritiškai mąstyti ir į viską žvelgti plačiau, nė nepastebime, kaip gyvenimas tampa svetimas, koktus, betikslis. Tačiau nusprendę, kad jau nieko negalime pakeisti, tik susitaikyti su gyvenimu, nes jis tiesiog „toks yra“, ignoruojame faktą, jog patys prisidedame prie tų „neteisybių“, kurias iššaukė mūsų pačių neatsakingumas, negatyvumas, neveiksnumas, konformizmas.

Kiekviena gyvoji būtybė yra be galo svarbi visai visatos santvarkai ir kiekvienas mūsų veiksmas lemia kitą veiksmą, taip tęsiant visą grandinę vyksmo, kol turime sistemą, sudarytą iš kiekvieno mūsų pačių pasirinkimų. Nors esame priklausomi nuo godžių sistemos „prižiūrėtojų“, bet turime teisę nepalaikyti to, kas ardo mūsų ir visos gamtos dvasią – pamažu, sąmoningai keisdami nesveikus įpročius, galima nustebti, kaip keičiasi visos žmonijos veidas. Deja, tam reikia tiek daug valios ir pastangų, kad verčiau renkamės priimti gyvenimą kaip duotybę, kurios nepakeisi. Kita vertus, „esama daugybės žmonių, kurie atsisakytų savo interesų dėl „visuomenės“, tačiau jie negali pakęsti žmonių, su kuriais gyvena“ (Th. Merton). Vis dėlto, bet koks kraštutinumas apakina – nebesugebame įžvelgti esminių tiesų.

Kas yra tas „tikrasis veidas“ ir kas tos kaukės, kurias ėmėme tapatinti su savuoju veidu? Remiantis krikščioniškos ikonos pavyzdžiu, galima bandyti ieškoti atsakymo. Ikona (gr. eikon) – tai „atvaizdas“, arba „portretas“, Dievo atvaizdas, Jo Žodžio įsikūnijimas. Šis portretas atspindi tai, kas mūsų akims neregima ir neapčiuopiama jokiomis loginėmis interpretacijomis, tačiau tuo pačiu leidžia ieškoti būties slėpinio metafizinėje plotmėje, kelti tokius egzistencinius klausimus, kaip: „Kas aš esu?“, „Kokia mano gyvenimo prasmė?“, „Kas yra pats gyvenimas?“ ir t. t.

Yra daugybė būdų ir kelių gauti šiuos atsakymus, taip pat daugybė kitų būdų ir kelių jų negauti arba tiesiog ignoruoti. Bet savojo veido, viso Didžiojo Atvaizdo fone, visada ieškome ir norime būti tikri, kad esame realūs savo pačių tikrovės matricoje. Tenka pastebėti, jog baimė ir nejautrumas yra pagrindinė šios matricos puoselėtoja – A. Camus „Svetimo“ įvaizdis  tapo įprasta, normalia elgesio forma, nėra laiko išklausyti artimo sielvarto, esame abejingi gamtos grožiui ir visam, kas gyva, kas kvėpuoja taip pat, kaip ir mes. Taip, viešpataujant moderniosios civilizacijos sistemai, visas gyvūnijos ir augalijos pasaulis tampa mūsų įkaitais. Bet pažvelgus plačiau, esame visatos dalis, todėl „kuo platesnę erdvę, kuo ilgesnę laiko atkarpą sugebame aprėpti, tuo nežymesnės darosi visos revoliucijos, kol galop jų išvis nebelieka“ (D. Kajokas). Vadinasi, tai, kuo taip naiviai tikime ir bandome apginti kaip neginčijamą tiesą, gali būti tik muilo burbulas, kuriam anksčiau ar vėliau, vėjui pūstelėjus, lemta sprogti. Tad akivaizdu, kad tai nebuvo mūsų tikrasis veidas, o tik jo imitacija.

Kaip atpažinti savąjį veidą? Visų pirma, turime paklausti savęs, ar tai, kuo gyvename, ir tai kuo save laikome, atitinka mūsų dieviškąją prigimtį? Lengvai įprantama pateisinti savąsias kvailystes, prisitaikyti, būti sistemos „sraigteliu“: „Beprotybė yra reliatyvi. Viskas priklauso nuo to, kas kokiame narvelyje patupdytas“ (R. Bradbury).

Beprotybės įteisinimui ir legalizavimui atrandama savų priemonių, „modernių“ ir atitinkančių pažangų socialinį modelį. Tačiau toks spektaklis negali tęstis amžinai – mūsų prigimtis ima priešintis ir trokšti būti laisva nuo išnaudojimo, laisva reikšti savo tvirtą nuomonę, ieškoti to, kas vienija, o ne padalija į tuos, kurie teisūs, ir tuos, kurie klysta. Galbūt problema ir slypi tame, jog nenorime sutikti su tuo, kas ir taip akivaizdu mūsų įgimtam veidui – sutikti su savo pačių sąžine.

Kita vertus, dar ir pamirštame, kad pokyčiui neužtenka kalbų, – būtina imtis veiksmų. Kaip tokio pasipriešinimo  nepakantumui tiesai pavyzdžiu galima laikyti graikų mitologijos didvyrį Prometėją – iš dievų pavogusį ir padovanojusį žmonėms ugnį. Nors jo lemtis tragiška, tačiau toks maištas išjudina žmonijos pritemusią sąmonę: kur tiesa yra trypiama, atsiranda kažkas, kas ją prikelia ir kviečia paskui save. Prometėjas nebijo būti sunaikintas paties Dzeuso – jam užvis svarbiausia yra tiesa ir tai kuo jis tiki – kad visi esame pašaukti nešti ugnį. Galų gale, kad ir kokią kaukę nešiotum, nuo saulės nenuslėpsi jos trūkumų: ten, kur išryškėja silpnumas, turi būti stiprinama meile. Tad pripažinimas, kad nepažįstame savęs pačių ir esame bejėgiai save atpažinti iškreiptų veidrodžių karalystėje, yra svarbus žingsnis link dvasinio vientisumo.

Sulig kiekviena diena atrandant gera mažiausioje detalėje, kad ir stebint medžio viršūnes, besiplaikstančias vėjyje ar žaismingą šunelio trepsenimą, – bet kada, išvydęs Didįjį Atvaizdą mažiausio paveikslėlio fone, išvysi ir daugiau savojo veido bruožų: visa, kas džiugina, stebina, moko gyvenimo plaukimo paslapčių. Tuomet pamažu atsiveria, pasak H. Hessės, „poetinė kūryba, sukurianti magišką erdvę, kurioje tai, kas šiaip nesuvienijama, yra sugretinama, tai, kas šiaip neįmanoma, tampa tikra“.

Tad mūsų veide slypi daug didesnis veidas, – veidas, kuris įkūnija įgimtą tiesą, – tiesą apie mūsų tikrąją vertę šioje Žemėje. Ši vertė atsiskleidžia pamažu, stebint pasaulį ir leidžiant jam kurti tave, kad taptum mažesnis nei buvai anksčiau, bet daug atviresnis savosios būties skleidiniui.

Jūratė Ziedelytė | Bernardinai.lt
Socialinio darbo magistrė
Iliustracija: Nicole Mason