Atsiverčiau dukros užrašų knygelę – mintys pribloškė, nežinojau kaip reaguoti
Klausimas: Laba diena, nežinau kaip elgtis. Vieną rytą ant dukters stalo pastebėjau naują užrašų knygelę ir atvečiau. Tai, ką pamačiau, nustebino… Dukrai – devyneri. Knygelėje buvo parašyta, kad diena bloga, nes klasės daugas į ją nekreipia dėmesio, ji svarsto, ką daryti, kad jis nebedraugautų su kita mergaite, o kita draugė yra beviltiška… Dukters mintys pribloškė, nežinojau kaip reaguoti. Pusryčiaujant pakreipiau kalbą apie klasės draugus ir paklausiau ar yra klasėje mergaičių ir berniukų, kurie draugautų kaip poros. Dukra papasakojo, kad tokių yra, paminėjo ir tą berniuką, apie kurį rašė užrašų knygelėje, tačiau apie savo jausmus jo atžvilgiu nepapasakojo, tik sakė, kad jis visoms klasės mergaitėms patinka ir iš to nuošidžiai pasijuokė. Tai lyg ir nuramino, bet… Suprantu, kad tokio amžiaus vaikams atsiranda pirmosios simpatijos, tačiau man nerimą kelia dukters minčių dėstymas dienoraštyje.
Rasa (vardas pakeistas)
Atsakymas: Laba diena, Rasa,
Ačiū, kad parašėte mums laišką. Labai svarbu, kad rūpinatės savo dukra.
9 metai – toks amžius, kai vaikas tampa savarankiškas. 9 metai – tai augimo stadija prieš paauglystę, todėl svarbu, kad vaikas turėtų asmeninę erdvę. Šiuo atveju asmeninė jūsų dukros erdvė – knygutė. Knygutė ir tai, ką rašo joje jūsų dukra – normalus dalykas jos amžiuje. Daug mergaičių tokiame amžiuje rašo dienoraščius ar slaptas mintis knygelėse, todėl, net jei mintys ir neigiamos, puiku, kad jos išreikštos knygelėje, o ne agresija klasėje ar kitu socialiai nepriimtinu būdu.
Tokio amžiaus vaikai dažnai įsimyli pirmą kartą gyvenime, klasėje gali atsirasti konkurencija tarp mergaičių dėl berniukų ir atvirkščiai. Dažnai pirmoji meilė yra lydima pavydo, norėjimo turėti meilės objektą tik sau, todėl čia gali būti galimybė pasikalbėti su savo dukra apie meilę – kad galima mylėti nesisavinant ir nepavydint. Sėkmės pasikalbant su dukra apie meilę ir vaikinus!
Psichologė Aistė Jankauskaitė
nematau cia nieko pribloskiancio. tai kad mergaite devyneri, nereiskia jog jos mintis gali buti kartais gilios. dabar manau geriausia butu rasti tinkama priejima prie dukros, igaut jos pasitikejimo ir padet jai.
nesupratau kas labiau pribloske, ar tai kad dukrea raso dienorasti, ar dienorastyje destomos mintys ir jausmai.Dienorastis yra puikus pagalbininkas spresti problemas ir kazkam issipasakoti. Ir mamai nieko nebelieka, kaip priimti fakta, jog dukra raso dienorasti, nes… Viduje jaucia permainas. Nes atsirado nauju jausmu. Nes nepasitiki tuo, kad gali pasipasakoti artimiesiems ir likti suprasta. Nes pajaute kad, lyg ir, daugiau neturi kam pasiguosti.. Galima spelioti ar tycia paliko uzrasu knygele mamai ar netycia. Bet tai zinute ir signalas kad dukra eme tolti IR mama tas suvokimas pribloske. Is pusiausvyros ismuse , kad auklejimas, iki tol atrodes daugmaz ok, bendravimo taisykles ir kiekis – ok, is tikro nebeatitinka laikmecio. Taisykles pasikeitusios, o permainos gasdina, jos nepatogios. Bet kuriai rupestingai, atidziai mamai, besiaukojanciai del savo vaiku ir besistengianciai teisingai juos isaukleti, apsaugant nuo neigiamumu toks atradimas yra lengvas katarsis, bet dienorastis nera nebyli kritika kad gal seniau buvo padaryta klaida ar kas daroma ne taip, kaip kad galima butu nutuokti sioje situacijoje. Viskas yra kaip ir turi buti. Svarbiausia – koks sprendimas bus dabar: daryti kaip kad iki tol ar elgtis naujai. Ir tai bus teisingas sprendimas, nes kaip sako rytuose, „Daug geriau, nors ir nevykusiai, atlikti savo pareigas, negu puikiai – svetimas. Geriau patirti nesėkmę atliekant savo pareigas, negu vykdyti svetimas, nes eiti kito keliu – pavojinga”.
O asmeninio žmogaus (kad ir nesuaugusio dar) dienoraščio skaitymas kažin ar geras priėjimas prie dukros ir pasitikėjimo jai parodymas.
aš esu jauna ir apie vaikų auklėjimą mažai, ką suprantu, bet prisimenu, kai mama rado mano dienoraštį, kuomet man buvo gal 11 ar 12 metų, ir jį perskaičius man dar paliko komentarą apie mano išreikštus jausmus, aš buvau ne tik pasipiktinus, bet ir žlugo bet koks noras apskritai kalbėtis atvirai su ja. Tai mano patarimas yra, kad geriau savo dukrai neužsiminkite, jog skaitėte jos dienoraštį ir pasistenkite apie tai kas jums rūpi kalbėti tarsi jums tik ką šovė į galvą viena ar kita tema. Tiesiog jeigu prarasit savo dukters pasitikėjimą, gali būti, kad taip jo ir neatgausit.