Aukojimasis dėl kitų – kur to riba?

Catalyststuff / Freepik

Aukojimosi dėl kitų riba – meilė sau.

Pasaulis margas, ir žmonių yra visokių. Vieni – egoistai ir savimylos, nuolat reikalaujantys kitų patarnavimo ar paslaugos, tačiau patys nenorintys dėl kitų nė piršto pajudinti. O kiti ir neprašomi yra linkę padėti, pasiaukoti ir pasistengti, kad tik viskas būtų tobula ir nekiltų nė menkiausių konfliktų. Kodėl žmonės aukojasi? Ar visada tai į gera, o gal aukojimasis turi ribas?

Altruizmas neegzistuoja?

Psichologo Aurimo Gudo teigimu, visi žmonės yra egoistai. „Tai reiškia, jog visi norime, kad pirmiausia būtų gerai mums. Norime, kad viskas, ką darome, teiktų malonumą, būtų prasminga arba bent jau padėtų išvengti nemalonumo, kančios. Manau, kad altruizmas, kai vien tik siekiama daryti gera kitiems, neegzistuoja. Egzistuoja tik siekis pajusti malonumą arba sumažinti kaltės jausmą ar išvengti bausmės padedant kitiems. Jeigu visi esame egoistai, tai kaip sugyventi su kitais? – retoriškai klausia pašnekovas. – Gyvenimas anksčiau ar vėliau suteikia galimybę suprasti, kad suteikti malonumą kitiems yra kur kas maloniau nei sau pačiam. Egoizmą tereikia nukreipti tinkame linkme, ir jis tampa visiems naudingas. Ar esate patyrę, kad dovanodami dovaną jautėte didesnį malonumą nei tas žmogus, kuris ją gavo? Ar esate nors kartą padarę kažką gero slaptai ir jautę didžiulį pasitenkinimą? Pabandykite, jeigu nebandėte, ir tuo įsitikinsite.“

Pasak psichologo, žmonės, kurie yra labiau linkę išnaudoti kitus, augo tokioje terpėje, kur į žmogų buvo žiūrima ne kaip į kažką savaime vertingo, o tik kaip į priemonę savo tikslui pasiekti. Jie greičiausiai buvo nužmoginami ir išnaudojami. „Tokių žmonių dažniausiai galima sutikti įkalinimo įstaigose, taip pat jų yra tarp užimančiųjų aukštas vadovaujamas pareigas. Jie dažniausiai turi silpną sąžinę, leidžia sau daugiau nei vidutiniai, „normalūs“, žmonės. Juk ne visiems sąžinė leidžia skambinti nepažįstamiems žmonėms ir apgaulės būdu išvilioti pinigus. Arba už menką klaidą atleisti darbuotoją visiškai negalvojant, kaip tai atsilieps jo gyvenimui“, – kalba psichologas.

Duodamas gauni daugiau nei imdamas

Aukojimasis dėl kitų nuo seno laikomas pagyrimo verta savybe. Biblijoje mokoma: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“, „Visada siekite daryti gera vieni kitiems ir visiems“ ir pan.

Kas lemia aukojimąsi dėl kitų? Kodėl atsiranda žmonių, kurie visada mielai daro kitiems paslaugą už mažiausią kainą ar net ištartą „ačiū“ ir kurių visada visko galima paprašyti? Kas skatina juos taip elgtis? Anot psichologo A. Gudo, tam gali būti begalė priežasčių: „Bėgant laikui, žmonės pastebi, kad dažnai duodamas gauni kur kas daugiau nei imdamas. Pastebi, kad dalintis gera, ir šią strategiją taiko siekdami asmeninės laimės. Nemažai išmintingų žmonių yra pasakę, kad tapo laimingi stengdamiesi kitus padaryti laimingus. „Ieškojau laimės kitiems, o tapau pats laimingas“, – sakė literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas.“

Tai suvokti labai svarbu ir kuriant santykius. Kai abu partneriai yra dideli savimylos, nelinkę aukotis dėl vienas kito, pašnekovo teigimu, santykiai neturi ateities. „Bet kokiuose santykiuose reikia ieškoti kompromiso, o čia nė vienas nenorės kitam nusileisti. Jie nesutars, nei ką turėtų valgyti ar kaip turėtų kartu leisti laiką. Abu vienas iš kito stengsis išgręžti kuo daugiau naudos, bet pavyks tik vienas kitam sukelti kančią.

O jei kalbėtume apie neigiamą aukojimosi pusę, kada žmogus visiškai nuvargina save tarnaudamas kitiems, to priežastį galime įvardinti žemą savivertę, didelį kaltės jausmą darant ką nors dėl savęs, neapykantą sau. Žmonės gali aukotis, nes mano, kad taip elgtis yra teisinga“, – įsitikinęs psichologas.

Lengviau sukurti teigiamą įvaizdį

Ar aukodamiesi dėl kitų žmonės nenuskriaudžia savo šeimos, nepamina savo norų ir poreikių? Pamenu, draugė papasakojo apie savo tėvą. Jos žodžiais, jis visą gyvenimą nugyveno dėl kitų. „Šeimos ir jo paties interesai jam niekada nebuvo svarbiausi – vos kas pašaukdavo ar ranka pamodavo, o kartais ir neprašytas, tėvas pirmas skubėdavo į pagalbą. Per šienapjūtę padėdavo šieną sugrėbti ir suvežti kaimynams, bendradarbiams, o mūsų sklypas ilgai stovėdavo nešienautas. Ir, beje, niekas nesisiūlydavo padėti. Tas pats kartojosi ir nuimant rudens derlių, nudirbant kitus ūkio darbus. Dėl begalinio tėvo paslaugumo ir atsidavimo svetimiems mūsų šeimoje neretai kildavo konfliktų. Tačiau, kad ir kaip bardavosi ir pykdavo mama, tėvas taip ir nepasikeitė“, – sakė draugė.

Psichologas A. Gudas pamini, kad kiekvienam žmogui labai sunku pasikeisti. „Ir kuo didesnis mūsų metų skaičius, tuo tai padaryti yra sunkiau. Ar dažnai pasiseka pamatyti, kad žmogus radikaliai pasikeistų į gerąją pusę? Dažniau matome, kad nutinka atvirkščiai. Juk kaip į kalną sunku lipti, bet lengva nuo jo nuriedėti žemyn, taip ir su charakteriu – sunku jį ugdyti, o genda jis tarsi savaime“, – vaizdžiai palygina pašnekovas.

Nemažai žmonių apsikrauna svetimais darbais vien todėl, kad neišdrįsta atsisakyti. Psichologo A. Gudo žodžiais, ir draugės tėvui greičiausiai buvo sunku ištarti „ne“: „Vos tik kas paprašydavo, jis neatsisakydavo, o kadangi visi aplinkui žinojo, kad jam sunku atsisakyti, tai dažnai ir kviesdavo patalkinti. Vieni išnaudodavo, kiti galvodavo, kad žmogui tiesiog patinka kitiems padėti. Kažkodėl šis vyras labiau norėdavo padėti svetimiems žmonėms, o ne artimiesiems. Gal dėl to, kad svetimiems lengviau sukurti teigiamą įvaizdį, o artimieji žino, koks tu esi. Kokios tavo priklausomybės, silpnybės, bjaurieji charakterio bruožai. O kai padedi kitiems, tave ir darbštuoliu pavadina, ir pagiria, padėkoja. Artimieji juk to nedaro“, – komentuoja istoriją psichologas.

Neprivalome visada padėti

Pažinojau moterį, kurią draugai, kolegos pašaipiai vadino pasaulio gelbėtoja. Ji nepasižymėjo jokiais ypatingais žygdarbiais, pribloškiančiais poelgiais, o tiesiog tyliai darė gerus darbus: senutei kaimynei parnešdavo maisto produktų, paprašyta bendradarbės, iki išnaktų sėdėdavo prie ataskaitos, lydėdavo draugę apsipirkti, kitai padėdavo tvarkytis sode ir darže. Nedidelės ir, rodos, pastangų nereikalaujančios jos paslaugos ilgainiui tapo tarsi savaime suprantamos, ir niekas už jas nė nepadėkodavo, esą ji pati rodo dėmesį ir yra gimusi padėti kitiems! Bet kartą, nepamenu, dėl ko, geroji moteris atsisakė pagelbėti. Ir ką manote? Pasipylė priekaištai: „Šito iš jos tai nesitikėjau“, „Kas jai pasidarė?!“ ir dar įžeidesni.

Psichologo A. Gudo manymu, svarbiausią vaidmenį čia vaidina įvaizdis ir lūkesčiai: „Moteris kitiems sudarė pasaulio gelbėtojos įvaizdį. Jos funkcija – gelbėti pasaulį ir visiems padėti. Visi aplinkui iš jos tikisi neatlygintinos pagalbos, o kai ji atsisako padėti, žmonės nustemba ir labai piktinasi – kaip ji drįso taip pasielgti!“ Todėl, anot psichologo, kartais ir neapsimoka visada būti geram, nes žmonės pradeda nebevertinti tavo gerumo. Kartais visai naudinga atsisakyti, kad primintume kitiems, jog neprivalome besąlygiškai visada padėti.

„Panašus būtų priešingas pavyzdys – nusikalstamo pasaulio autoriteto padaryti nusikaltimai nieko nestebino, bet kai jis iš nešvariai uždirbtų pinigų pastatė dienos centrą vaikams, daug kas pradėjo jį laikyti geru žmogumi“, – kalba pašnekovas.

Paklaustas, kokių žmonių, jo manymu, yra daugiau: pragmatikų ir egoistų ar atsidavusių kitiems, A. Gudas sako, kad šiais laikais – ir visada taip buvo – daugiau yra egoistų: „Kaip jau sakiau, visi mes esame egoistai. Tiesa, manau, kad religingi žmonės yra labiau atsidavę kitiems. Kita vertus, tokie pat gali būti ir visiški ateistai, nes daryti gera yra gera.“

Aukojimasis turi ribas

Amerikiečių psichologo, knygų autoriaus Džefrio Jango (Jeffrey Young) teigimu, yra žmonių, kurie išgyvena didžiulę kaltę, kai rūpinasi savimi ir savo poreikiais, tad aukotis kitų labui juos pastūmėja noras išvengti nemalonių jausmų, pasikelti savivertę. Vis dėlto kraštutiniais atvejais pasiaukojantis kitiems žmogus yra priverstas atsisakyti savo norų ir poreikių, o tai gali baigtis pykčiu, nepasitenkinimu savimi, kuris ne visada parodomas išorėje.

„Per didelė ir per dažna pagalba pasaulio gelbėtojus išsekina, o tie, kam jie padeda, tampa vis tingesni ir mažiau savarankiški. Pagalba neturi būti be ribų. Per didelė pagalba kenkia abiem pusėms, – sako psichologas A. Gudas. – Biblijoje randame daug raginimų daryti ką nors dėl kitų, nes iš prigimties visi žmonės yra egoistai, pirmiausia galvoja apie save, siekia asmeninio gėrio. Juk pats stipriausias kiekvieno žmogaus instinktas yra išlikti, o ne aukotis, daryti gera. Biblija taip pat teigia, kad aukojimasis dėl kitų irgi turi ribas. Esame mokomi mylėti savo artimą kaip save patį. Jei kitus mylime labiau nei save – nesilaikome šio įsakymo.“

Tad kaip išlaikyti balansą – kada aukotis dėl kitų, o kada pasakyti „ne“? – klausiu pašnekovo. „Gyvenimas pilnas pasiaukojimo. Moteris gali rinktis aukotis dėl karjeros ir neturėti vaikų arba aukotis dėl vaikų ir atsisakyti siekti karjeros. Jeigu renkamės viena, nesirenkame kito. Manau, kad riba yra meilė sau. Neturėtume kitų mylėti labiau, nei mylime save“, – teigia psichologas A. Gudas.

Jei niekaip nepavyksta nustoti perdėtai aukotis ir dėl to imate plakti save, kad per pagalbą kitiems nėra laiko „susitvarkyti“ savo gyvenimo, kyla apmaudas ir pyktis dėl neteisybės – „aš tiek stengiuosi ir padedu, o jie dėl manęs nė pirštelio nepajudina“, – juolab jei ima prastėti sveikata, trinka miegas ir pan., būtina ieškoti profesionalios pagalbos.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

Psichologas Aurimas Gudas | gudas.lt