Besąlygiškumas arba ką reiškia gyventi autentiškai pagal Jaspersą?
4 (1)

Besąlygiškumas yra veiksmo pagrindas ir todėl yra ne pažinimo, o tikėjimo objektas. Kol savo veiksmo priežastis ir tikslus aš tik pažįstu, lieku baigtinis ir sąlygiškas. Tik kai pradedu gyventi nebesiremdamas objektiniu pažinimu, aš gyvenu besąlygiškai …

Besąlygiškumas reikalauja pasirinkti. Apsisprendimas yra žmogaus substancija. Svyruodamas tarp gėrio ir blogio, jis ryžtasi tam, ką laiko gėriu.

Gėris ir blogis skiriasi trimis požiūriais.

Pirma: blogiu laikomas naivus ir beribis atsidavimas polinkiams ir jusliniams impulsams, šio pasaulio malonumams ir laimei, vitalinei egzistencijai; trumpai tariant, blogas yra atsiduodančio sąlygiškumui žmogaus gyvenimas, pavykęs arba ne, persmelktas nuolatinės kaitos nerimo, niekuo nesiskiriantis nuo gyvulio egzistencijos; tai gyvenimas be apsisprendimo.

Priešingai, geras yra toks gyvenimas, kuris nors ir neatmeta pasitenkinimo empirine egzistencija, tačiau ją palenkia moraliniams reikalavimams, kuriuos apibendrina visuotinis moraliai teisingo veiksmo įstatymas. Šis įstatymas yra tai, kas besąlygiška.

Antra: skirtingai nuo silpnumo, dėl kurio žmogus pasiduoda polinkiams, tikru blogiu galima vadinti tai, ką Kantas vadino iškreiptumu, t.y. tokią elgseną, jei aš darau gera tik tada, kai toks elgesys man nekenkia ar per daug neapsunkina. Tariant abstrakčiai, kai siekiama moralinių reikalavimų besąlygiškumo, tačiau gėrio įstatymui paklūstama tik tiek, kad tai netrukdytų mėgautis jusliniais malonumais. Tik su šia sąlyga, o ne besąlygiškai aš noriu būti geras. Toks tariamas gėris, galima sakyti, yra priedas prie laimingo gyvenimo, kuriame aš norėčiau būti geras. Kilus konfliktui tarp moralinio reikalavimo ir mano vitalinių interesų, aš pasirengęs padaryti bet kokią niekšybę, jeigu tik interesas man yra išties reikšmingas. Kad likčiau gyvas pats, įsakytas aš nužudau kitą. Palankioje situacijoje nepatirdamas konfliktų, tariuosi nesąs blogas.

Ir priešingai, gėris yra išsivadavimas nuo tokio iškreipto santykio, kuris besąlygiškumą padaro priklausomą nuo vitalinės laimės sąlygų, ir sugrįžimas į autentišką besąlygiškumą. Tai yra netyrų motyvų ir saviapgaulės įveika
ir atsidavimas besąlygiškumo rimčiai.

Trečia: visų pirma blogis yra bloga, t.y. destruktyvi, valia, polinkis kankinti, būti žiauriam, naikinti; tai nihilistinis troškimas pražudyti visa tai, kas yra ir kas yra vertinga.

Priešingai, gėris yra besąlygiškumas, kuris yra meilė ir būties troškimas.

Palyginkime tuos tris požiūrius.

Pirmuoju požiūriu santykis tarp gėrio ir blogio yra moralinis: tai valios, paklūstančios dorovės įstatymams, viešpatavimas polinkiams. Kanto žodžiais, polinkiui priešinasi pareiga.

Antruoju požiūriu santykis yra etinis: tai motyvų tiesumas. Besąlygiškas tyrumas yra priešprieša iškreipto santykio nešvarumui, kai besąlygiškumas tampa priklausomas nuo sąlygiškumo.

Trečiuoju požiūriu santykis yra metafizinis: tai motyvų esmė. Meilė yra priešprieša neapykantai. Meilė veržiasi į būtį, neapykanta — į nebūtį. Meilę stiprina sąlytis su transcendencija, neapykanta panardina į egoizmą, atitrūkusį nuo transcendencijos. Meilė pasaulyje reiškiasi kaip tylus būties palaikymas, neapykanta – kaip triukšminga, būtį ištirpinanti vitaliniame egzistavime ir pastarąjį sunaikinanti katastrofa.

Kiekvieną sykį esama alternatyvos, taigi reikalaujama apsispręsti. Jeigu žmogus egzistuoja esmingai, jis gali siekti arba vieno, arba kito. Jis vadovaujasi arba polinkiu, arba pareiga, jo motyvai arba iškreipti, arba tiesūs, jis gyvena neapykantoje arba meilėje. Tačiau jis gali ir neapsispręsti. Užuot apsisprendę, mes gyvename svyruodami ir klupdami, atsiduodame ir vienam, ir kitam ir net laikome tai neišvengiamu prieštaravimu. Net toks neryžtingumas pats savaime yra blogas. Žmogus pabunda tik tada, kai jis skiria gėrį nuo blogio. Jis tampa savimi tik apsispręsdamas, ko turi siekti. Visi mes nuolat privalome įveikti neryžtingumą. Mes taip menkai esame sukurti gėriui, kad net tokių mums patrauklių mūsų vitalinio egzistavimo polinkių jėga reikalinga mums kaip geresnio pareigos suvokimo sąlyga; kad net tikrai mylėdami negalime apsieiti be neapykantos tam, kas gresia mylimam žmogui; kad iškreiptumas ir moralinis netyrumas mus apninka kaip tik tada, kai savo motyvus laikome tyrais.

Kiekvienu požiūriu apsisprendimas yra savitas. Moralės požiūriu žmogus, apmąstydamas savo sprendimą, tikisi įrodyti jo teisingumą. Etiniu požiūriu jis išsivaduoja nuo iškreiptumo, atgaivindamas savo gerąją valią. Metafiziniu požiūriu jis susivokia atsiduoti savo galiai mylėti. Jis renkasi tai, kas teisinga, sąžiningai suvokia savo veiklos motyvus, gyvena meilėje. Tik šitų trijų dalykų vienybė garantuoja besąlygiškumo realizavimą.

Gyventi meilėje – vadinasi, apimti visa kita. Tikroji meilė leidžia įsitikrinti savo veiksmo dorovine tiesa. Todėl Augustinas sakė: mylėk ir daryk, ką norėtum daryti. Tačiau mums, žmonėms, gyventi vien tik meile, ta trečiojo požiūrio stichija, neįmanoma: juk mes nuolatos paslystame ir susipainiojame. Todėl negalime savo meile pasitikėti aklai ir kiekvieną akimirką, bet privalome ją nuskaidrinti. Todėl kaip baigtinėms būtybėms mums yra reikalinga disciplina, padedanti mums valdyti savo aistras, reikalingas nepasitikėjimas savimi dėl galimo mūsų motyvų netyrumo. Mes klystame kaip tik tada, kai jaučiamės esą neklystantys.

Tik gėrio besąlygiškumas suteikia pareigoms turinį, išgrynina dorovinius motyvus ir paralyžiuoja naikinančią neapykantos galią.

Tačiau meilė, kaip besąlygiškumo šaltinis, tik susivienydama su valia tampa autentiška. Ką myliu, tam linkiu būti. Nemylėdamas negaliu išvysti to, kas yra iš tikrųjų.

Karlas Jaspersas, “Filosofijos įvadas” (1989, 74-80 p.)
Iliustracija: Evan McDougall / Unsplash

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 4]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.