BOKUDZIU [Bokuju]

Lucrezia Carnelos / Unsplash

Kartą vienas žmogus atėjo pas Bokudziu ir paklausė:
– Jūs tikrai sekėte savo Mokytoju?
– Taip, aš juo sekiau, – atsakė Bokudziu.
Bet visiems buvo žinoma, kad Bokudziu visai nesekė savo mokytoju. Todėl žmogus dar kartelį nepatikliai pasiteiravo:
– Jūs norite mane apgauti? Visi žino, kad Jūs nesekėt savo Mokytoju, bet visgi tvirtinate, kad buvo kitaip. Kaip tai suprasti?
Bokudziu atsakė:
– Aš sekiau savo Mokytoju todėl, kad mano Mokytojas niekada niekuo nesekė, net savo Mokytoju. To iš jo ir išmokau.

***

Zen vienuolis Bokudziu mėgdavo sakyti: „Eik, perbrisk tą upelį, bet neleisk vandeniui tavęs paliesti“.

O per tą upelį, šalia vienuolyno, jokio tilto nebuvo. Daugelis bandė tai atlikti, bet neišvengiamai vanduo juos paliesdavo. Kartą atėjo pas jį kitas vienuolis ir pasakė:
– Jūs prašote mūsų neįmanomo dalyko.Mes bandome pereiti tą upelį, bet per jį nėra jokio tilto. Jei tiltas būtų, tada galėtume pereiti į kitą pusę nepaliesti vandens. Esame priversti briti per tekančią srovę ir vanduo visada mus paliečia.

Ir Bokudziu tarė:
– Eisiu ir perbrisiu, o jūs pažiūrėkite.

Jis įbrido į upelį ir išlipo į kitą krantą. Vanduo, suprantama, palietė jo kojas ir stebėtojai tarė:
– Žiūrėkite, vanduo jus palietė!

Bokudziu atsakė:
– Kiek aš žinau, vanduo manęs nepalietė. Aš tiesiog buvau liudininkas. Vanduo palietė mano kojas, bet ne mane. O aš buvau tiesiog stebėtojas.

***

Zen meistras Bokudziugyveno oloje ir dienos bėgyje, o kartais ir naktį, jis kartais garsiai ištardavo: „Bokudziu?“, paskui pats ir atsakydavo: „Aš čia“.

Mokiniaims tai sukeldavo tylų kikenimą…

Paskutiniais gyvenimo metais jis jau nebešaukdavo savęs vardu. Tad mokiniai jo kartą paklausė:
– Kodėl jūs nustojote tai daryti?

Ir jis atsakė:
– Seniau save pamesdavau, todėl klausdavau, bet dabar tam nėra jokio reikalo. Bokudziu visada čia.