Bulė psichologijos studentui: „Kaip gauti darbo patirties nedirbant“
Į google.lt paieškos sistemą įvedus frazę – “populariausia specialybė 2012” pateikiama kelerių metų statistika apie pageidavimus įstoti į vieną ar kitą specialybę. Psichologija jau kelerius metus iš eilės patenka tarp populiariausių universitetų studijų programų, pagal stojančiųjų pageidavimą išreikštą pirmu numeriu (lamabpo.lt duomenys). Vadinasi, psichologija – populiarus mokslas, kurį renkasi dažnas mokyklą baigiantis moksleivis. Tačiau, kiek teko bendrauti su pradėjusiais psichologiją studijuoti žmonėmis, iš studijų jie tikisi daug praktikos, t.y. konsultavimo, ėjimo į organizacijas, grupių vedimo ir kt., bet jau pirmame kurse patiria nusivylimą. Šiame straipsnyje būsimi ir esami psichologijos studentai, norintys gauti realios darbo patirties ir pritaikyti turimas teorines žinias, supažindindinami su viena iš galimybių, kur visa tai surasti.
Universitetas – teorijos kalvė
Beveik visi universitetai (bei jų studijų programos) orientuojasi į mokslinę veiklą. Tačiau dauguma būsimų studentų, dar nesusidūrusių su šia įstaiga, gali tikėtis, kad praktikos bus daugiau nei teorijos, arba kad teorija ir praktika bus vykdomos lygiagrečiai. Paprastai daugiau praktikos, nei teorijos, galima gauti studijuojant kolegijoje. Tačiau kolegija – ne išeitis psichologiją norinčiam studijuoti, nes… paprasčiausiai psichologijos studijų kolegijoje nėra. Taigi, tenka pastebėti, jog universitetuose yra ruošiami mokslininkai, o kolegijose – praktikai. Kalbėdami apie studijas turime neužmiršti, kad jų tikslas – ugdyti ne tik specialistus, bet ir asmenybes, ne prisitaikėlius ir vartotojus, o veiklius visuomenės narius (Šernas, 2006). Ir vis tik, ką daryti tiems, kuriems universiteto studijų programoje praktikai skirta tik apie 6 proc. iš viso studijų laiko (remiantis VDU, VU bei MRU psichologijos bakalauro programos aprašais)?
O gal tu pats nori būti savo ateities kalvis?
Jei taip, tai atsakymas – tapk savanoriu! Savanoris – organizacijos kontekste veikiantis asmuo, kuris skiria savo laiką ir gebėjimus nepažįstamų žmonių gyvenimo kokybės gerinimui už tai nesitikėdamas materialinio atlygio (Pothof, 2011). Savanorystė – puiki galimybė įgyti praktikos. Pradėti savanoriauti galima valstybinėje įstaigoje (darželiai, mokyklos ir kt.) arba tapti nevyriausybinės organizacijos (NVO) nariu. Renkantis savanorystės vietą pastarasis variantas yra populiaresnis. Paprastai NVO yra ne pelno siekiančios, o tai reiškia, jog jos orientuojasi į visuomenės gyvenimo gerinimą, prevencijas (savižudybių, priklausomybių nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Kaip teigia D. Rekis (2011), dalyvavimas savanoriškoje veikloje turi būti pasirinktas laisva valia, neatlygintinas materialiai, o pati savanorystė turi būti vykdoma konkrečioje bendruomenėje bei teikianti tai bendruomenei naudą. Tačiau savanorystė turi būti naudinga ir ją vykdančiajam (Rekis, 2011).
Savanorystės “saldainiai”
Kaip sako D. Rekis, nauda savanoriaujančiajam dažniausiai būna netiesioginė ir neretai apskritai nėra apčiuopiama ar išreiškiama materialiai. Savanoriaujantys psichologijos studentai, priklausomai nuo savanorystės krypties, gali ugdyti savo profesinius įgūdžius: kontakto užmezgimo, auditorijos valdymo, konsultavimo, emocinės paramos teikimo, grupių vedimo, viešo kalbėjimo, konfliktų sprendimo ir pan. Savanoriška veikla taip pat prisideda ir prie asmeninio augimo. Laisva valia pasirinkus padėti kitiems, didėja ir savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi, ugdoma empatija (Pothof, 2011). Savanoriaujant galima lavinti ir kitus įgūdžius, pvz. laiko planavimo, atsakomybių laikymosi. Vadinasi, savanorystė gali būti naudinga ieškantis darbo. Tą faktą, jog savanorystė prisideda prie asmenų darbinės patirties įgūdžių formavimo ir tampa svarbiu aspektu tiek asmeniniam tobulėjimui, tiek ir materialinio gyvenimo aspekto kokybės gerinimui, patvirtina apie savanorystę, kaip jaunimo užimtumo formą perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką laikotarpiu, kalbančios mokslininkės A. Dorelaitienė, U. Žalkauskaitė.
Pastebima savanorystės nauda žmogaus psichikos sveikatai:
• Savanoriaujantys žmonės rečiau serga depresija (Borgonovi, 2008).
• Savanorystė didina socialinio kontakto ratą, o tai turi įtakos žmogaus geresnei savijautai, gebėjimui įveikti krizes, konfliktus, emocinius sunkumus (Borgonovi, 2008).
• Savanoriška veikla leidžia pasijusti reikalingam, galinčiam padėti kitam ir taip realizuoti save (Rekus, 2011).
Taigi, nepaisant to, kad savanoriaujantis žmogus daug duoda kitiems, tuo pačiu ir gauna sau. Tuo įsitikinti leidžia keli pakalbinti psichologijos studentai – savanoriai (kalba netaisyta, aut. pastaba):
Aurimas: “Eidamas savanoriauti norėjau kuo daugiau praktikos, kuri būtų susijusi su psichologija, žmonėmis. Norėjau apsispręsti su kokio amžiaus žmonėmis norėsiu dirbti baigęs studijas. Savanorystė mane ruošia tėvystei, padeda geriau pažinti tokio amžiaus žmones kokio yra mano mažasis draugas (kalbama apie programą „Didysis draugas“, aut. pastaba), padeda susipažinti su naujais žmonėmis.”
Iveta: “Aš į savanorišką darbą apskritai žiūriu kaip į dar vieną darbo rūšių. “Jaunimo linijoje” savanoriaudama gavau konsultacinės praktikos, nors ten taikomos taisyklės – specifinės, bet labai panašios į įprastas psichologo konsultavimo taisykles. Šios žinios padėjo man savanoriškai įsidarbinti Vilniaus Psichosocialinės Reab. centre, o po keleto mėnesių man pasiūlė galimybę būti įdarbintai nebe kaip savanorei.”
Greta: “Savanoriaujant supratau, kaip svarbu stebėti save, savo jausmus. Tačiau laikui bėgant pažinus save supratau jog savanorystė, teikiant emocinę paramą, man neatneša tiek pasitenkinimo, kiek norėtųsi. Taigi savęs pažinimas privertė susimąstyti, ne tik apie tai, kas man tinka ir patinka, bet taip pat atskirti kas man nepriimtina. Pažinusi, kas man netinka, dabar kryptingai einu ten, kur save realizuoju.”
Kalbinti savanoriai atskleidė, jog savanorystė vertinga ne tik patirties, įgūdžių ir praktikos atžvilgiu, bet turi įtakos ir apsisprendimui dėl savo ateities, ir supratimui apie tai, ko gyvenime daryti nesinori.
Beveik pabaiga. Perspėjimas
Savanorystė – šiuo metu itin išpopuliarėjusi sąvoka. Tam įtakos turėjo 2011 metai, paskelbti kaip savanorystės metai. Savanorystės populiarumu pasinaudoti skuba ir pelno siekiančios organizacijos, kurios siekia prisivilioti “savanorius” skelbdamos platesnes savanorystės galimybes jų imonėje. Vis gi, svarbu įsidėmėti, jog savanorystė UAB “X” ar bet kokioje kitoje pelno siekiančioje įmonėje ar organizacijoje negalima. Kyla klausimas kodėl? Pamenate, pradžioje rašiau, kad savanoriaujant duodama nematerialinė nauda bendruomenei ir tokios veiklos pagrindu nesiekiama pelno… Taigi, jei įmonės savininkas, kuris siekia pelno sau, priima “savanorį” į savo įmonę, tai apie tokį jo poelgį būtina pranešti jaunimo reikalų koordinatoriui.
Tikra pabaiga
Studente, supažindinau Tave su savanorystės teikiama nauda, kitų savanorių patirtimi savanoriaujant. Jei vis dar kyla pyktis, jog negauni praktikos ten, kur mokaisi, galbūt jau gali sau atsakyti, ką daryti, kad jos gautum daugiau?
Psichologė Dovilė Genutytė
LITERATŪRA
• Pothof, S. (2011). Work meaning and identity of volunteers. Faculty of Behavioural Sciences University of Twente, The Netherlands, 1-61.
• Borgonovi, F. (2008). Doing well by doing good. The relationship between formal volunteering and self-reported health and hapiness. Social sciences and medicine, 66(11), 2321-2334.
• Rekis, D. (2011). Studentų socialinio dalyvavimo aukštosios moyklos gyvenime problema: situacija ir perspektyva. Tiltai, 1, 103-122.
• Šernas, V. (2006) Akademinės didaktikos dalykas ir problematika. Lietuvos mokslas. Akademinė edukologija II. Vilnius: Mokslotyros institutas.
• Dorelaitienė, A., Žalkauskaitė, U. (2012). Savanorystė kaip jaunimo užimtumo forma perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką laikotarpiu. Societal Innovations for Global Growth, 2012, No. 1(1), 890-905.
• http://www.lamabpo.lt/bendrojo-priemimo-rezultatai/2012#top
• https://stdb.mruni.eu/studiju_programos_aprasas.php?id=2398&l=lt
• http://www.vdu.lt/lt/study/program/show/142/
• https://klevas.vu.lt/pls/pub/public_ni$www_progr_app.show