Darboholizmas – plojimais grįstas kelias į vidinį chaosą
5 (4)

Ne visos priklausomybės ir kompulsijos yra vienodai atgrasios. Nuo mokyklos suolo tiražuojamos iš visuomenės iškritusių žmonių istorijos nors primityvokai, bet įtaigiai atskleidžia priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų keliamas problemas. Žinojimas apie kitų žmonių praloštą turtą ir daugiatūkstantines skolas gali paskatinti atsargiau elgtis prie ruletės stalo, o į „klaustuką“ susisukęs kaimyno paauglio stuburas priminti riboti kompiuteriniams žaidimams skiriamą laiką. To paties negalime pasakyti apie darboholizmą, kurio keliamos problemos yra gerokai mažiau akivaizdžios.

Darboholizmas: kas tai?

Darboholizmo kaip priklausomybės nuo darbo terminą 1971 m. pasiūlė amerikietis psichologas Wayne Oates [1], apibrėžęs jį kaip kompulsiją arba nekontroliuojamą potraukį nepaliaujamai daug dirbti. Nuo to laiko tebesitęsia diskusijos dėl to, kaip teisingiausiai reikėtų apibrėžti ir pamatuoti darboholizmą [2]. Visgi daugelis sutaria dėl pagrindinių požymių, iš kurių galima atpažinti darboholikus [3].

Pirma, tai yra stiprų vidinį poreikį dirbti išgyvenantys asmenys. Ilgos darbo valandos dar nebūtinai reiškia darboholizmą. Darbuotojai gali dirbti ilgai ir sunkiai dėl įvairių išorinių aplinkybių, tokių kaip finansiniai poreikiai, reiklus vadovas ar organizacijos keliami reikalavimai. Darbo užduočių teikiamas pasitenkinimas taip pat gali skatinti sveikai įsitraukti į savo darbą. Visgi darboholikai dirba, nes nedirbdami jaučiasi prastai. Panašiai kaip nuo alkoholio priklausomiems asmenims blaivus gyvenimas kelia sunkumų, taip ir darboholikams reikia darbo, kuris leistų pabėgti nuo nemalonių išgyvenimų, kylančių nedirbant.

Antra, nuo darbo priklausomi asmenys nuolatos galvoja apie darbą. Dažnas iš mūsų susiduria su problemomis atsiribojant nuo darbo reikalų, todėl nebaigtos užduotys, konfliktai su kolegomis ar įvairūs rūpesčiai, mums to nenorint, primena apie save laisvalaikiu. Priklausomybės nuo darbo atveju tai įgauna kraštutines formas. Darbui tapus svarbiausia gyvenimo dalimi, jis užima pagrindinę vietą ir dėmesio lauke. Dėl šios priežasties net ir po darbo valandų tokie žmonės gali būti atsiriboję ir emociškai nepasiekiami savo šeimos nariams, draugams ar kitiems aplinkiniams.

Trečia, darboholikai nekeičia savo darbo įpročių, susidūrę su neigiamomis pasekmėmis. Santykių problemos, nuolatinė įtampa, mažėjantis pasitenkinimas, sveikatos sutrikimai ir bendra asmeninio gyvenimo erozija tampa nepakankamai svariomis priežastimis permąstyti savo santykį su darbu. Neretai toks elgesys palaikomas kultūriškai, kai žavimasi žmonėmis, daug pasiekusiais sunkiu ir pasiaukojančiu darbu. Paprastai nutylima, kad tarp darbui paaukotų dalykų yra ir artimiausi žmonės.

Tarp nepagrindinių darboholizmo požymių minimas visas priklausomybes lydintis neigimas ir realybės iškraipymai, dėl kurių yra lengviau ignoruoti neigiamas perdėto susitelkimo į darbą pasekmes. Neretai pastebimas tam tikras „asmenybės susidvejinimas“, kai darbo aplinkoje ir laisvalaikiu demonstruojamos kardinaliai priešingos asmenybės savybės (pvz., aktyvus ir paslaugus darbuotojas grįžęs namo tampa irzliu ir pasyviu). Galiausiai, darboholizmas paveikia ir reagavimą į pasiekimus darbe, kurie pradeda teikti ne džiaugsmą, o tik laikiną palengvėjimą nuo įprastinės įtampos.

Darboholizmo pasekmės

Kartais diskutuojama, ar darboholizmas yra vien tik neigiamas dalykas. Net ir mokslo pasaulyje periodiškai pasigirsta balsų, siūlančių skirti neigiamas ir teigiamas šio reiškinio formas [4], pastarąsias painiojant su pozityviu įsitraukimu į darbą. Ko gero, tam įtakos turi ir darboholizmą palaikanti akademinė kultūra. Juk ir alkoholio žalą vertiname atlaidžiau, kai apie ją diskutuojame bare penktadienio vakarą.

Negana to, darboholikai gali būti įvairių pasiekimų ir apdovanojimų turintys asmenys, kurių atsidavimas darbui bent iš tolo gali atrodyti žavus ir įkvepiantis. Kompulsyvus darbas gali padėti siekiant karjeros, ypač organizacijose, kuriose procesas vertinamas labiau nei rezultatas. Neretai ir patys darboholikai didžiuojasi savo intensyviu darbu, tokį elgesį pateikdami kaip siektiną pavyzdį. Juolab, kad ir kultūriškai sunkiu darbu ir pasiaukojimu pelnyti pasiekimai yra sietini su sėkmingu gyvenimu.

Visgi tiek tyrimai, tiek praktika atskleidžia gana niūrų darboholiko portretą, kuriame sėkmingo žmogaus fasadas slepia nykią ir chaotišką asmeninio gyvenimo realybę [3]. Nuolatos kompulsyviai galvodami apie savo darbą, darboholikai išgyvena didelę įtampą, nerimą, susiduria su miego problemomis. Negebėjimas psichologiškai atsiriboti nuo darbo užkerta kelią sėkmingam jėgų atgavimui, todėl šie asmenys susiduria su didesne perdegimo ir įvairių sveikatos sutrikimų rizika. Nors išoriškai darboholikai gali atrodyti sėkmingi ir laimingi, nuolatinė įtampa, nesėkmės baimė, nepasitenkinimas savimi ir socialinė izoliacija įkalina sekinančiame vidiniame chaose, kurį bandoma kompensuoti dar intensyvesniu darbu.

Priklausomybė nuo darbo stipriai paveikia santykių sferą, kai šeimos nariai jaučiasi apleisti ir nebepajėgūs konkuruoti dėl darboholiko laiko, pastangų, dėmesio ir rūpesčio. Aktyviai vaikydamiesi pripažinimo darbinėje veikloje, darboholikai tampa rezervuoti ir emociškai nepasiekiami savo sutuoktiniams bei vaikams. Pastarieji atsiduria itin pažeidžiamoje pozicijoje: iš dalies dėl matomo pavyzdžio, iš dalies dėl santykio su tėvais stokos, jie gali itin susitelkti į asmeninius pasiekimus, leidžiančius pelnyti bent minimalų dėmesį ir pripažinimą. Tokiu būdu formuojasi išoriniu pripažinimu paremta savivertė, o priklausomybė nuo darbo perduodama iš kartos į kartą.

Mokslinių tyrimų metaanalizės [3] atskleidžia, ko gero, didžiausią priklausomybės nuo darbo paradoksą. Nepaisant to, kad darboholikai skiria daug laiko darbui, nuolatos apie jį galvoja ir aukoja jam savo asmeninį gyvenimą, jų produktyvumas nėra didesnis nei sveiką santykį su darbu išlaikančių darbuotojų. Priklausomybei nuo darbo progresuojant, kaupiasi darbo sukelta įtampa ir išsekimas, todėl prastėja priimamų sprendimų kokybė, o užduotims atlikti pradeda reikėti daugiau laiko ir pastangų. Nors pradžioje tą pavyksta kompensuoti skiriant daugiau valandų darbui, dėl akivaizdžių priežasčių ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra tvarus sprendimas.

Kaip sau padėti?

Perdėtas susitelkimas į vieną gyvenimo sritį stipriai išbalansuoja asmenybę, todėl, kaip pastebi Barbara Killinger [5], sveikas darbo valandų ribojimas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga sveiko santykio su darbu kūrimui. Kaip ir visų priklausomybių atveju, susilaikymas nuo kompulsyvios veiklos vien valios pastangomis dar nereiškia sveikimo. Nemažiau svarbu atstatyti vidinį balansą mažiausiai trijose tarpusavyje susijusiose dimensijose: darymo-buvimo, mąstymo-jausmų ir priešiškumo-santykio.

Darboholikai yra perdėtai darbštūs žmonės, kuriems neproduktyvus buvimas kelia nerimą ir kaltę. Vystantis priklausomybei nuo darbo, jiems tampa vis sunkiau rasti laiko tiesiog mėgautis gyvenimo akimirkomis ir atskleisti žaismingąją asmenybės pusę. Net ir žmogiškas bendravimas ar ramus pasivaikščiojimas gamtoje jiems pradeda atrodyti laiko švaistymas. Atostogų metu savo perdėtu aktyvumu jie gali būti tikras galvos skausmas aplinkiniams. Dėl to perdėtos kontrolės atsisakymas ir mokymasis mėgautis neproduktuviu buvimu yra būtini sveikimui. Vis labiau populiarėjančios dėmesingo įsisąmoninimo praktikos galėtų būti puikus, nors ir nelengvas, pirmas žingsnis.

Žmogus yra ir mąstanti, ir jaučianti būtybė. Deja, vystantis darboholizmui pastaroji funkcija vis labiau slopinama. Dėl to prarandami tokie svarbūs gebėjimai kaip tarpasmeninis jautrumas, empatija, taktas ir spontaniškas veikimas. Neretai darboholikai tarsi užsidaro savo mąstyme, todėl aplinkiniams atrodo nuobodūs, ekscentriški ir nesuprantami, kas dar labiau didina jų socialinę izoliaciją. Atvirumas santykiams, dalinimasis išgyvenimais ir jautrumas grįžtamajam ryšiui yra svarbūs siekiant susigrąžinti balansą šioje srityje.

Priklausomybę nuo darbo lydintis neigimas trukdo įsisąmoninti besikaupiančias nuoskaudas, kartėlį ir pyktį. Pastarasis reiškiasi įvairiomis formomis ir dar labiau apkartina gyvenimą. Į išorę nukreiptas pyktis gali reikštis arogancija, nepasitenkinimu, irzlumu, sarkazmu, kaltinimais ar atviru priešiškumu aplinkiniams. Į vidų nukreiptas pyktis sukelia bejėgystės ir nepilnavertiškumo išgyvenimus bei skatina atsiriboti. Neigimą keičiantis sąžiningumas prieš save ir kitus, aroganciją keičiantis paprastumas, atjauta sau ir kitiems, atlaidumas bei dėkingumas padeda atkurti prarastą ryšį su aplinkiniais.

Galiausiai, nevertėtų atmesti ir išorinės pagalbos galimybių. Darboholizmą neretai paskatina įvairios perdėtos baimės (pvz., nesėkmės, demaskavimo), savivertės problemos ar banalus perfekcionizmas, kai po tobulu fasadu bandoma paslėpti realius ir įsivaizduojamus asmenybės trūkumus. Dėl to profesionali psichoterapinė pagalba gali būti naudinga bandant suprasti savo kompulsyvaus elgesio priežastis ir ieškant sprendimų. Pasaulyje taip pat sėkmingai veikia Anoniminių Darboholikų (AD) bendruomenės, pasitelkiančios adaptuotą 12 žingsnių programą. Deja, Lietuvoje pirmosios AD grupės dar teks palaukti. Tikėkimės, neilgai.

Dr. Arūnas Žiedelis
Vilniaus universiteto Psichologijos institutas

1. Oates, W. (1971). Confessions of a Workaholic: The Facts about Work Addiction. New York: World Publishing Co.
2. Morkevičiūtė, M. ir Endriulaitienė, A. (2020). Sisteminė darboholizmo apibrėžimų, sampratų ir komponentų analizė. Visuomenės sveikata, 88(1), 13-21.
3. Clark, M. A., Michel, J. S., Zhdanova, L., Pui, S. Y., & Baltes, B. B. (2016). All work and no play? A meta-analytic examination of the correlates and outcomes of workaholism. Journal of Management, 42(7), 1836–1873.
4. Baruch, Y. (2011). The positive wellbeing aspects of workaholism in cross-cultural perspective: The chocoholism metaphor. Career Development International, 16(6), 572-591.
5. Killinger, B. (1992). Workaholics: the Respectable Addicts. London: Simon & Schuster

Įvertinkite!
[Balsavo: 4 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.