Diagnozė – mirtis. Ar pacientui reikia tai žinoti?

Foto: Jérémie Lusseau

Rugsėjo mėnesį gimė berniukas, sveikas, gražus. Mama buvo laiminga. Neilgai. Spalį ji išgirdo, jog savyje nešiojo ne tik kūdikį. Itin agresyvios formos skrandžio vėžys – tokia diagnozė, tokia lemtis, su kuria buvo gyvenama tris mėnesius, su kuria artimieji gyvens visą gyvenimą. Vasario mėnesį moteris mirė. Jau šypsotis gebantis kūdikis liko ant tėvo rankų.

Gyvenimas toks, jog vėžio statistika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra bauginama. 2015 metų duomenimis, mūsų šalyje buvo 100 tūkstančių asmenų, kurie sirgo onkologine liga. Europos Sąjungoje kasmet vėžiu suserga apie 2,5 milijono žmonių, daugiau nei milijonas nuo šios ligos miršta. Onkologiniai susirgimai šių dienų visuomenei kelia daug panikos ir baimės. Ir nors nemaža dalis pacientų pasveiksta, dažnai būna, kad gydymas nepadeda, ir ligonis lieka merdėti. Tuomet artimieji sutrinka, nežino, kaip elgtis. Ar žmogui, kuriam nebegalima niekuo padėti, reikia sakyti visą tiesą? Daktarai ir psichologai sako, kad pacientui svarbu žinoti apie savo būklę bei ateitį, dvasininkai ragina niekada nepamiršti vilties ir jos reikšmių.

Sėkmės istorijos rodo, kad niekada negalima prarasti vilties

Klaipėdos šventojo Pranciškaus onkologijos centras – kol kas vienintelė įstaiga Lietuvoje, kurioje teikiama emocinė pagalba onkologiniams ligoniams. Sergantieji gali gauti psichologines konsultacijas, veikia meditacijos, meno terapijos grupelės. Taip pat jie nuo 2008 metų organizuoja klaipėdiečių vienybės simboliu laikomą „Vilties bėgimą“. Dar onkologijos centre veikia ir bendruomenė „Vilties piligrimai“, o atsidarius vieną centro internetinių puslapių yra raginama „viltį apkabinti drauge“. Pranciškonas brolis Evaldas, kuris ne vienus metus buvo centro dvasinis asistentas, sako: „Viltis visada turi būti. Žmogui, kuriam jos nebėra, lieka tiesiog tuštuma.“

Tą viltį padeda kurti ir įvairios onkologiniame centre organizuojamos veiklos, o ypač bendruomeninės. „Palaikymo grupelėse sergantieji pamato sėkmės pavyzdžių, kaip žmonės pasveiksta, ir liga lieka tik kaip faktas, kaip diagnozė, kaip gydymas. Sergantieji įveikia net sunkiausias vėžio formas. Reikia pasakoti tas istorijas, jos ligoniams suteikia vilties irgi pasveikti“, – teigia brolis Evaldas.

Žinoti negailestingą diagnozę – paciento teisė

Deja, kartais „vilties bėgimas“ yra pralaimimas. Metastazavęs skrandžio vėžys, IV stadija, organizmas gydymo neatlaiko. Kaip elgtis tada? Ar „apkabinti tą viltį drauge“ įmanoma?

Klaipėdos universitetinės ligoninės chemoterapijos skyriaus rezidentė Rasa Venclovaitė sako, kad ligos ignoruoti niekada negalima, reikia kalbėtis su žmogumi. „Mūsų prigimtis tokia, kad visada norime žinoti ateitį. Vieni eina pas būrėją, kiti tiki horoskopais. Žmogui svarbu suprasti, kas laukia. Onkologinis ligonis yra toks pat žmogus, jam ramiau, kai jis žino, kas pasirūpins jo vaikais, kad jam svarbūs dalykai bus puoselėjami ir toliau“, – teigia medikė.

Ir vis dėlto onkologija tokia sritis, jog pacientas turi laiko. Pavyzdžiui, infarktas – viskas, žmogus neturi kada nei pagalvoti, nei kažko perduoti artimiesiems, o čia yra laiko padaryti tai, ką visada norėjai. Psichologai sako, kad itin svarbu likusias dienas nugyventi kuo kokybiškiau, būnant su šeima ir džiaugiantis akimirkomis. Kita vertus, kiekvienas atvejis individualus. „Jeigu serga jaunas žmogus, viskas blogėja ir jam pasakoma, kad miršta, tai pacientas gali pulti į depresiją. Daktaras negali taip daryti matydamas, jog ligonis to neatlaikys, tada geriau viską užglaistyti“, – aiškina chemoterapeutė.

Kitokia yra vėžiu sergančių vaikų situacija. Vaikų onkologijos skyriuje dirbanti dvasinė asistentė – sesuo Lilė sako: „Ligoninėje šalia vaikų yra tėvai, jie ir sprendžia, ką sakyti, o ko ne apie ligos progresavimą. Akivaizdu, kad labai sunkios būklės pacientams dažniausiai nesakoma visa tiesa, jie juk vaikai. Nepaisant tėvų pasirinkimo, bendrauti reikia jautriai, paprastai, nuoširdžiai, kantriai.“

Visais atvejais – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų onkologijoje bendravimas su pacientu yra milžiniškas ne tik specialistų, bet ir artimųjų darbas. Tam pritaria dauguma su onkologiniais pacientais dirbančių specialistų.

Dvasininkai ragina atrasti kitą vilties prasmę

Dvasininkai taip pat pripažįsta faktą, jog būna atvejų, kai pasveikti nebeįmanoma. Kita vertus, kas žmogui belieka, kai viltis yra sudaužoma? Tuomet dvasininkijos atstovai ragina įžvelgti kitokią vilties prasmę. Vilniaus universiteto kapelionas Vidmantas Šimkūnas sako, kad iliuzijomis žmonių nemaitintų: „Mirties akivaizdoje viltis nebėra graži ateitis žemėje, ji reiškia beskausmį gyvenimą amžinybėje. Žinoma, nuleisti rankų nereikia, tiesiog būtina tikėti į Viešpatį, taip atsiras vidinė ramybė ir stiprybė.“ Panašią nuomonę turi ir pranciškonas brolis Evaldas: „Krikščioniškoj sąvokoj viltį gali turėti netgi tas, kuris miršta. Yra labai negerai, kai žmogus nebeįžvelgia jokios vilties prasmės. Netgi laidotuvių apeigų žodžiais sakoma: „Neliūdėkime kaip tie, kurie neturi vilties į amžinąjį gyvenimą.“

Medikai vilties neišsižada

Nors kartais faktai ir tyrimai rodo blogą situaciją, Klaipėdos universitetinės ligoninės chemoterapijos skyriaus rezidentė Rasa Venclovaitė teigia, kad visuomet išleisdama pacientą, nors ir labai silpną, viduje tiki, jog galbūt jis namie sustiprės ir sugrįš gydytis toliau. „Nors statistika rodo, jog perspektyvų pasveikti nėra, kartais stebuklų tikrai būna. Taigi, visos mintys yra apie tai, kaip kuo labiau žmogui padėti. Pacientas ateina stipriai sirgdamas, ir tu galvoji, kaip jį pagydyti ar tą ligą pristabdyt. Kai kurie ligoniai gydosi daug metų, atsiranda ryšys, todėl tikiesi geriausio“, – sako ji.

Žinoma, yra atvejų, kai nepaisant didelio gydytojo noro pagydyti pacientą, tenka pranešti skaudžią diagnozę. Paklausta, ar nėra sunku tai padaryti, medikė paaiškina: „Yra labai skaudžių atvejų: grįžusi galvoji, papasakoji artimiesiems, bet reikia išlaikyti ribą. Negalima numirti kartu su kiekvienu pacientu. Vilties, žinoma, turi, bet svarbu nepamiršti, jog tai to žmogaus ir jo aplinkos gyvenimas, bet ne tavo.“

Didžiausia pagalba pacientui – artimųjų ramybė

Nors sergančiojo būklė ir ateities perspektyvos labai prastos, jam vis tiek galima ir reikia padėti. Su tuo sutinka ir onkologai, ir dvasininkai, ir psichologai. Su žmogumi reikia daug šnekėtis paprastomis temomis, tuomet jis sugrįžtą į tą būseną iki diagnozės, kai buvo sveikas. Taip pat neverta be reikalo švaistytis tokiomis frazėmis kaip „viskas bus gerai“, nes jos nei padeda pasijusti geriau fiziškai, nei suteikia tikrąją viltį. Anot psichologų, svarbiausia nepersistengti: žmogus negali apsimesti itin linksmas, kai emociškai jį slegia baimė ir sielvartas.

Brolis Evaldas sako, kad šiais laikas visuomenėje žmonės labai išsigąsta onkologinių ligų, todėl nemoka elgtis ramiai. Tuomet sergantysis pradeda daugiau galvoti apie baimės ištiktus artimuosius nei apie save patį: kaip jie toliau gyvens, kas vaikus prižiūrės, kiek šeimos lėšų reikės išleisti gydimui. Onkologiniai pacientai labai viską stebi ir mato savo artimųjų kūno kalbą, ašarotas akis, girdi pakitusį balso tembrą.

Vis dėlto dvasininkas brolis Evaldas pripažįsta, kad tokioje situacijoje prie sergančiojo būnančiam žmogui nėra lengva. Paklaustas, kodėl pasirinko tokią psichologiškai sunkią veiklą, jis atsakė: „Dvasininkai visuomet dirba su tais, kuriems reikalinga pagalba. Pats šventasis Pranciškus dirbo raupsuotųjų slėnyje, padėjo sergantiesiems. Aš suvokiau, kad onkologiniai pacientai yra šių laikų raupsuotieji, todėl įsiliejau į Kretingoje aktyviai veikusią šia liga sergančių žmonių grupelę.“

Parama reikalinga ir pacientų artimiesiems

Akivaizdu, kad padėti sergančiajam būtina, tačiau palūžta ir artimieji. Ir dvasininkai, ir medikai pabrėžia, kad neretai artimiesiems tos pagalbos reikia daugiau nei pačiam pacientui. „Su jais taip pat kaip ir su ligoniais reikia daug bendrauti, šnekėtis, atsakyti į gąsdinančius klausimus“, –aiškina Klaipėdos universitetinės ligoninės medikė Rasa Venclovaitė.

„Pavyzdžiui, būna, jog artimieji klausia, kiek dar laiko liko gyventi. Galima atsakyti remiantis statistika, bet nei gydytojas, nei dvasininkas negali būti Dievas. Kiek liko dienų – niekas negali žinoti“, – sako pranciškonų vienuolis Evaldas. Anot jo, artimajam reikia padėti suprasti, jog gyvenime būna daug nelaimių, mirčių, ligų ir kad svarbu mokėti tai priimti. „Kita vertus, reikia nebijoti ir verkti. Net tobulas žmogus Jėzus Kristus verkė. Taigi, kartais svarbu tiesiog žmogui duoti petį išsiverkti“, – teigia dvasininkas.

Trisdešimt devynerių metų moteris tris mėnesius turėjo viltį. Kartais verkė, kartais buvo drąsi, kartais labai bijojo. Galvojo apie sūnų, dukrą, vyrą. Paskyrė krikšto tėvus savo kūdikiui. Labai skubėjo gyventi. O kaip tai daryti žinant, kad mirsi? Mirsim visi. Ir kai nebelieka tų gyvenimo viršvalandžių, taip pat gali sudainuoti pačią linksmiausią dainą ant Palangos tilto, gali paskutinį kartą apdovanoti savo gerbėjus autografais, gali už visas gyvenimo santaupas nusipirkti mersedesą, gali parašyti „Viršvalandžius“.

Salomėja Galdikaitė | bernardinai.lt