Dialogas kaip tiltas į autentišką pažinimą
5 (1)

komunikacija

Foto: Andrea Costa

Žmogus iš prigimties yra socialinė ir bendruomeninė būtybė, kurios autentiškumas atsiskleidžia per santykį su Kitu. Tačiau tam, kad tas santykis būtų palaikomas ir vystomas, turime gebėti priimti tiek savo, tiek kito žmogaus savitumą: patirtį, savybes, požiūrį į aplink vykstančius reiškinius.

Nors mus supanti tikrovė yra reliatyvi, suformuota vidinio žvilgsnio ir bendro sąmonės lauko, žvelgdami pro Kito būties perspektyvą ir atsiverdami kūrybiškam, o ne tuščiam pažinimui, atrandame bendros tiesos branduolį. Tai išjudina sustabarėjusį mąstymą ir leidžia praplėsti sąmonę, moko atvirai, lanksčiai ir nuolankiai stebėti mus supantį pasaulį. Filosofas A. Šliogeris „Konservatoriaus išpažintyse“ pastebi, kad užmegzti atvirą ir nuoširdų pokalbį mums išties yra sunku dėl nenoro priimti Kito savitumą. Toks bendravimas per nubrėžtą atstumą nesuteikia grįžtamojo ryšio, nuvertina mūsų pačių galimybes augti kaip asmenybėms ir plėsti žinias, neskatina domėtis kitomis patirtimis ir mokytis iš jų, palieka tik vienišumo jausmą, tuščias šnekas, kurios neduoda nieko kito, išskyrus nedarnų žodžių sąskambį. Kyla klausimai, o kas yra tikras dialogas ką reiškia atrasti Kitą dialoge ir kodėl mes taip retai susitinkame?

Visų pirma, tai – atrasti vienas kito ryšį: „Dialogas reikalauja iš manęs ir iš Kito kurti tą vietą, kurioje – ir tik kurioje – mudu galime susitikti. Savaime tokia vieta neegzistuoja, ją reikia būtent sukurti“ (A. Šliogeris). Todėl čia būtinas nuolankumas ir įsiklausymas, neprarandant savo paties vaidmens ir vietos, arba, atvirkščiai, neprimetant savo autoriteto. Pasak minėtojo autoriaus, „dialogo mene susitinka du kūrėjai, ir kiekvienas iš jų kuria tą patį dalyką, neprarasdamas savo individualumo. Aš lieku savimi, kitas lieka Kitu-savimi. Dialogas yra dvikūra“. Vadinasi, pokalbis – tai kūrybinis Savęs ir Kito pažinimo procesas, kuris atskleidžia mūsų individualumą, moko dalintis savąja patirtimi, reflektuoti mums svarbius klausimus, ieškoti atsakymų.

Nuoširdaus dialogo lauke vyksta abipusiai mainai, vedantys į, pasak D. Kajoko, „gėrio savyje atradimą“: kuo labiau atsiveri Kito pažinimui, tuo aiškiau įvertini tai, ką tas žmogus turi geriausio savyje, o tokio pažinimo šviesoje išryškėja tai, kas trukdo jam augti. Tik įžvelgęs gėrį pastebėsi tai, kas taisytina, o ne atvirkščiai. Kitu atveju, akcentuodamas pašnekovo „blogybes“, tuo labiau ignoruodamas jo patirtį ar primesdamas savo „teisingą“ nuomonę kaip reikia gyventi, manipuliuoji to žmogaus individualumu, sukuri iškreiptą vaizdą apie jį patį, vietoj to, kad jis natūraliai atsiskleistų. Bet koks nenatūralus santykis iškelia tam tikras bendravimo sąlygas, kurios sukelia įtampą ir vidinį chaosą, blaško mūsų dėmesį, atitraukia mus nuo gyvojo „aš“ dar labiau susigyvenant su išoriniu, patogiuoju tiek sau, tiek kitiems„aš“. Nuoširdžiame dialoge visada vyksta tarpininkavimas tarp mūsų minčių ir būsimų veiksmų, – savirefleksija tvarkingai sudėlioja minties judesius, atstato vidinę pusiausvyrą, – tuomet galime aiškiau pajusti, kokių veiksmų imtis ir kokie kenktų mūsų asmeniniam tobulėjimui.

Kasdienėse situacijose galima įžvelgti tendenciją, kad dialogas dažnai panaudojamas kaip įrankis, kuriuo galima naudotis kaip panorėję ir bet kada. A. Šliogerio pastebėjimu, „kasdienė kalba irgi yra Kitų diktatūros vieta ir savęs praradimo būdas“. Pabandykime paskirti dieną dialogų socialinėje erdvėje (viešosiose įstaigose, prekybos centruose, laukiant autobuso ir t. t.) apžvalgai. Turbūt atkreipsime dėmesį į tai, jog skubame ne susitikti su Kitu kaip asmenybe, bet „pramesti“ žodį iš reikalo, kažką sukritikuoti, apkalbėti, palaikyti pokalbį, išvengiant nejaukios tylos ir kt. Gebėti jaustis jaukiai tyloje – gana sunki užduotis šių dienų visuomenei. Galbūt dėl to, jog tyla prarado savo meditacinę prigimtį ir prasmę: daugybė praplaukiančių minčių užgožia jos vertę, sumenkina jos didybę ir grožį.

Viena indėnų patarlė sako, jog „jei kalbi – tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą“. Išties, žodžiai yra svarbūs mūsų dvasinei sveikatai, gyvenimo kokybei ir santykiuose su kitais, kadangi ne tik mintys duoda impulsą žodžiams, bet ir patys žodžiai kuria mintis. Kaip mąstome, taip ir kalbame, o kaip kalbame, taip ir tylime. Tad tokia tyla – tai tarsi priešnuodis dialogo diktarūrai, pasisavinusiai pažinimo tiesą, kuri ir sumontuoja gyvenimo atskirus kadrus į vieną nuoseklią seką. Todėl, kai visi šie kadrai „pasiklysta“ kažkieno kito kine, pajunti jų tarpusavio nesuderinamumą ir betiksliškumą: toks siurrealistiškas ir absurdiškas vaizdas prieštarauja tam, kas esi iš tikrųjų. Šitaip, į savo gyvenimą įtraukdami svetimų gyvenimo kadrų, nė nepastebime kaip „dūstam tarp žmonių, kurie įsitikinę, jog yra absoliučiai teisūs, nesvarbu, ar kalbama apie jų mechanizmus, ar apie jų idėjas“ (A. Camus). Galiausiai, nuolat paskendę tuščiose šnekose, prarandame savasties ašį, – nutolstame nuo vientisos realybės, kuri jungia dialogą, – atsiduriame skirtingose salose, kur vienas šaukia, o kitas atsiliepia. Tai kelia kitus klausimus: kodėl jaučiamės tokie skirtingi arba tokie be galo panašūs vienas kito atžvilgiu?

Turbūt kiekvienas nori būti išskirtinis ir geriausias iš visų – daugiau žinoti, gražiau atrodyti, turėti kažko „labiau ir ypatingiau“. Kitu atveju, susitapatindami su Kitu, lyg Savimi, ištirpstame jo asmenybėje, prarasdami savo pačių individualybę. Bet tai – tik iliuzija, kuri pastato sieną tarp Tavęs ir Manęs, užstoja kelią nuoširdžiam dialogui, arba sunaikina mūsų individualumą. Šią iliuziją atspindi A. Šliogerio įžvalga, jog „visiška skirtingybė ir visiška tapatybė užkerta visus kelius į dialogo vietą“. Dialogas nėra tik arba-arba pasirinkimas, kadangi toks dviejų pasirinkčių priešpastatymas lemia tam tikrą praradimą. Pasak Th. Merton, „priežastis, kodėl žmonės taip trokšta save matyti, užuot pasitenkinę būti savimi, yra ta, kad jie iš tikrųjų netiki savo egzistencija“. Tai ir pasireiškia per santykį su Kitu: Aš esu mąstanti, sąmoninga būtybė, kuri lygiai kaip ir Tu, trokšta pažinti pasaulį, toks, koks jis yra, bet jeigu mes netikime tuo, kuo gyvename, anksčiau ar vėliau pasiduodame kito valiai arba patys ją brukame kitiems. Jei būtume visi tokie skirtingi arba visi tokie panašūs, kažin ar toli pajudėtume, kurdami ryšį su Kitais. Šiaip ar taip, mūsų unikalumas ir slypi mūsų tarpusavio ryšyje, toje vietoje, kur susitinka tiek pat skirtingos ir savo žmogiška patirtimi panašios būtybės, – viena papildo kitos egzistenciją, arba perkeičia į naują kokybę, – abi yra svarbios viena kitai tiek, kiek jos nori pažinti save. Tiek skirtybės, tiek panašumai sukuria dialogo lauką, kuriame galima vis iš naujo ką nors atrasti, galbūt nustebti tuo atradimu, kuris įplieskia ugnelės kasdienėje veikloje. Taip išvystame pasaulį kitomis akimis – kitu žvilgsniu, aiškiau, nuolankiau, plačiau, subtiliau.

Viena iš priežasčių kodėl neįvyksta nuoširdus dialogas, yra baimė atsiverti Kitam. Baimė – tai pagrindinė visų konfliktų ir neramumų šaknis. Baimė sukelia dvasines ir fizines ligas, stingdo mūsų veiksmus, iššaukia karus, skatina abejoti ir neigti pasaulį, piešti jį tamsiausiomis spalvomis: „kai visas pasaulis skendi moralinėje sumaištyje, kai niekas jau nebežino, ką galvoti, ir kai iš tikrųjų visi bėga nuo mąstymo atsakomybės, kai racionalų moralės dalykų apmąstymą žmogus paverčia absurdu, pats visiškai pabėgdamas nuo tikrovės į pramanų plotmę, ir kai jis iš visų jėgų bando sukurti daugiau pramanų, pateisinančių jo dorovines nesėkmes, tampa aišku, kad vien pastangomis ir gerais taikdarių norais pasaulio negalima išgelbėti nuo visuotinio karo ir visuotinio sunaikinimo“ (Th. Merton). Tad gyvendami pramanų pasaulyje niekada nesusitiksime Kito ir niekada netapsime Savimi, kaip ir niekada pasaulis netaps vieta dvasiniam augimui.

Laikydami vienus „svetimais“, o kitus – „savais“, pasidaliname pasaulį į nesuskaičiuojamą kiekį dalelyčių, į begalinę būties tuštumą, dalyvaudami įtaigių kaukių baliuje, kuriame nieko nėra tikro, o tuo labiau dvasiško. Kuomet kaukė bendrauja su kauke, vyksta ne pokalbis, o jo imitacija, spektaklio siužetas, kuris mums tampa toks įprastas, jog susitapatiname su atliekamais vaidmenimis, prarasdami realybės jausmą. Be to, baimė vysto nepasitikėjimą ir pyktį: pasaulis nesaugus ir neteisingas, dėl to bijau pažinti Kitą, būti nesuprastas ir išjuoktas. O labiausiai bijome būti tuo, kuo esame, tuo, kas esame kai nurimsta mintys, kai nejučia nusišypsome gyvenimui, kai viskas plaukia sava darnia vaga, – neskubame kažkuo tapti, kažkam įtikti ar atitikti kažkokį reikalavimą, kažką nuteisti, pasitaikius progai ar patiems būti teisiamais, – kai leidžiame sau būti savimi, tuomet leidžiame ir kitiems būti dalimi mūsų savasties.

Tad nuoširdaus dialogo tiltas į autentišką pažinimą driekiasi ne tarp kažin kokių sąlygų, vietos ar laiko – šis tiltas tiesiasi tarp Manęs ir Tavęs, kurie eina ta pačia kryptimi ir kurie nori kurti drauge. A. Šliogerio manymu, „mums nuolat trūksta trečiojo dialogo nario – tos vietos, kurią atsargiai stato Mano ir Kito kuriantis nuolankumas“. Ta vieta – tiltas į gyvą ryšį slypi kiekviename iš mūsų, tačiau tik būdami kantrūs ir atviri, galime pajusti, jog „akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį“ (J. Ivanauskaitė). Atrasti tokią akimirką sunku dėl egoistinio polinkio santykyje viską gauti čia ir dabar, nepaisant Kito norų ir savijautos. Tai – labai destruktyvus scenarijus, kuriame nėra kuriančios jėgos, – jėgos, išlaisvinančios iš ego pančių. Tik visiškas abipusis pasitikėjimas ir gėrio Kitame ieškojimas kuria tokį santykį, kuris dvelkia amžinybe: mūsų ryšys nesibaigia, kai atsiskiriame, bet pamažu atrandame, jog niekada ir nebuvome atsiskyrę, kadangi, perkeisdami vienas kito egzistencinę kokybę, tuo pačiu perkeičiame ir santykį su visos kūrinijos dvasia. Tuomet nebebijome susivienyti su šia dvasia, nebemaištaujame prieš save, nebeieškome kaltų, o tyliai atsigręžiame į tą vietą, kur visi susitinkame padėti vienas kitam užaugti.

Jūratė Ziedelytė | Smėlio grūdelis
Socialinio darbo magistrė

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.