Psichologas Arūnas Žiedelis: „Blogai, kai buvimą doktorantu prilyginame depresijai, nerimui“
Wayhomestudio / Premium license
Lietuvoje kasmet į doktorantūros studijas įstoja apie 600 doktorantų. Pagal pasaulyje atrinktus tyrimus kas trečias doktorantas susiduria su psichikos sveikatos problemomis ir tik kas antras baigia studijas sėkmingai. Visgi Lietuvoje apie jų psichologinę savijautą kalbame menkai. Psichologas, dr. Arūnas Žiedelis pasakoja apie doktorantų patiriamus iššūkius ir kodėl visgi doktorantūra neturėtų būti prilyginama depresijai.
Lietuvoje į doktorantūros studijas kasmet įstoja apie 600 doktorantų. Pagal pasaulyje atliktus tyrimus kas trečias doktorantas susiduria su psichikos sveikatos problemomis ir tik kas antras sėkmingai baigia studijas. Lietuvoje situacija panaši. Su kokiais sunkumais susiduria doktorantai, kad daugelis nusprendžia nutraukti studijas?
Su visokiais. Doktorantūra sudėtinga, nes nėra vien studijos. Doktorantas turi balansuoti tarp skirtingų dalykų. Daug ką nulemia ir vidinės doktorantų savybės. Tyrėjai pastebi, kad ne visi doktorantai žino, į ką veliasi, stoja turėdami nepamatuotus lūkesčius. Labai fainai, rimtai skamba: „Būsiu daktaras, „darysiu“ mokslą, keisiu pasaulį“. Pirminiai planai ambicingi, paskui tie lūkesčiai koreguojasi. Apsunkina lūkesčių ir realybės nedermė.
Pagaliau, ir pačios akademinės institucijos ne visada suteikia reikalingą pagalbą doktorantams. Ankstesni tyrimai rodo, kad labai svarbus veiksnys yra santykiai su vadovu. Ne visada ir doktorantų vadovai yra paruošti savo darbui. Jie turi turėti tam tikrų kompetencijų, įgūdžių. Vadovui reikia balansuoti tarp to, kiek turi duoti laisvės doktorantui ir kiek jį turi vesti. Doktorantūra kelia iššūkių, yra sunki ir tokia turi būti.
Kodėl turi būti sunki?
Kad turėtų vertę. Kokia vertė iš studijų, į kurias įstoja bet kas ir sėkmingai baigia? Jų vertė yra sudėtingumas, bet iš to daug ką gali pasiimti. Žinoma, iškyla ir tam tikras iniciacijos į akademiją ritualas: „Įrodyk, kad gali“.
Atrodo, kad psichosocialiniai veiksniai gali būti daug svarbesni nei finansiniai, administraciniai ar kiti.
Turiu vilties, kad mūsų doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas, kuris prasidėjo praeitą savaitę, atskleis psichologinius, psichosocialinius veiksnius, pvz., santykius kolektyve. Spėju, kad santykiai kolektyve ir su vadovu pasirodys kaip tie aspektai, kurie paaiškins, kodėl vieni doktorantai sugeba sėkmingiau darbuotis ir geriau jaustis. Tikiuosi, kad tyrimas padės atsigręžti ir pasižiūrėti, kas vyksta akademinėse institucijose ir kodėl jose doktorantams nėra lengva.
Psichologas, dr. Arūnas Žiedelis
Lietuvoje doktorantūra trunka net 4 metus. Kaip rodo tyrimai vyresnių kursų doktorantų motyvacija krenta staigiai ir ženkliai. Kodėl?
Daug kas susideda. Vienas dalykas, lūkesčių pasikeitimas. Įstoji turėdamas didelius lūkesčius. Tikiesi padaryti proveržį. Ilgainiui supranti, kad mokslininko kelias nėra tik tie keturi metai. Doktorantūra yra pradžia, kai pasikloji pamatus. Po jos daug metų dirbi, ir tikėtina, kad ilgainiui padarysi proveržį. Manau, kad tai vienas iš aspektų, kodėl kenčia motyvacija. Aišku, prisideda nuovargis, išsekimas dėl įvairiausių dalykų: atsakomybių perkrovų, įvairių ir dažnai toksiškų santykių. Doktoranto pozicija nedėkinga, nes jis turi mažai galios. Išlaviruoti tarp santykių yra papildomas iššūkis.
Įdomu, kad kalbantis su doktorantais iškyla besikartojančios ir panašios problemos nepriklausomai nuo akademinės institucijos: santykiai su vadovu, finansiniai aspektai, žema motyvacija, apgaviko sindromas, administraciniai iššūkiai. Tačiau kalbamės tik tarpusavyje ir tik viduje žinome problemas. Kodėl apie jas nekalbame plačiau?
Nežinau, ar žinome problemas. Žinome, kad daliai doktorantų nėra gerai. Bet ar iš tikrųjų turime tų problemų sąrašą, konkrečią viziją, ką reikia keisti? Tai, kad tarpusavyje pasiguodžiame, gerai, nes išsiventiliuojame. Bet viskas tuo ir baigiasi. Jei norime kurti pokytį, turime kalbėti dalykiškai. Svarbu turėti aiškią žinutę ir viziją. Tuo šis doktorantų produktyvumo ir savijautos tyrimas gali padėti išskirti esminius aspektus, kas negerai doktoranto aplinkoje ir orientuoti į pokyčius.
Kodėl doktorantai turėtų dalyvauti savijautos ir produktyvumo tyrime? Kokią naudą iš jo gaus? Juk kvietimų dalyvauti įvairiausiuose tyrimuose gauna šimtus.
Anketų, tikiu, kad gauna įvairių. Tik reikia klausti, ar tyrėjų tikslai sutampa su doktorantų tikslais. Juk mūsų tyrimo tikslas yra išsiaiškinti problemas ir inicijuoti pokytį.
Ar doktorantus galime laikyti pasyvia grupe, kuriai sunku susitelkti bendrai ir kartu kelti problemas?
Nežinau, kiek pasyvi grupė, o kiek pavargusi ir perkrauta. Labai natūralu, kad kai gyvenime visko per daug, ieškai, ko atsisakyti. Tai labai sveika strategija.
Kita vertus, doktorantūros metu pradedi visko atsisakyti, nes turi rašyti disertaciją. Visą laiką jauti įtampą. Neatostogauji, nes reikia rašyti. Negali praleisti laisvalaikio su draugais, nes turi rašyti.
Taip. Jei paieškotum internete patarimų doktorantams, visi bus labai panašūs. Juose siūloma šalia doktorantūros turėti dar kažką: sportuoti, valgyti, bendrauti su draugais, ne tik su doktorantais, nepamiršti namiškių, hobių. Juk doktorantūra baigsis, o ką veiksi po to? Ar verta tiek daug aukotis? Ar verta sudėti tiek jėgų? Man atrodo, kad doktorantūra ir juolab mokslininko kelias yra maratonas, o ne sprintas. Reikia tas jėgas patausoti. Svarbu rasti balansą, tarp to, kiek gali duoti jėgų doktorantūrai ir ką dar turi veikti, kad tų jėgų apskritai turėtum.
Labai sunku atsisakyti minties, kad viskas yra mažiau svarbu nei doktorantūra.
Yra toks spaudimas, kad doktorantūra neva labai svarbu. Aš į žmogų žiūriu kaip į bateriją. Jei ją iškrauni, tai turi rasti, kaip pakrauti. Jei vien iškrovinėsi, tai nieko gero iš to nebus. Doktorantūra yra svarbi, bet reikšmingi ir kiti dalykai. Kai lėktuvas krenta, tai pirmiausia turi pats užsidėti kaukę, o tik po to kitam. Doktorantūroje veikia tas pats principas. Jei nori rūpintis ir kitais svarbiais dalykais gyvenime, turi pasirūpinti savimi. Kad stogas nenuvažiuotų. Kas iš to, kad būsi išprotėjęs mokslininkas, kuris visą dieną dirba, o naktį rauda į pagalvę.
Užsiminei apie labai svarbų dalyką – psichines problemas, sutrikimus. Tarp doktorantų labai populiari tema apie vartojamus antidepresantus, psichoterapeutų konsultacijas, o susitikus kitą doktorantą, kuriam gerai sekasi, nustembi ir jautiesi dar blogiau.
Labai svarbūs du aspektai. Pirma, labai gerai, kad žmonės kalba apie savo sunkumus. Nėra stigma patirti depresiją, nemigą, nerimą. Antra, blogai, kai tokia savijauta tampa „mada“ ar ją priimame kaip normą. Tarsi buvimas doktorantu tolygu depresijai, nerimui, nemigai. Normalizuoti tokią savijauta nėra gerai. Žmonės kartais patiria įvairių psichikos sunkumų, bet reikia žiūrėti, kas ir kodėl vyksta. Nereikia susitaikyti: „Tu doktorantais ir taip turi jaustis, turi nemiegoti, nevalgyti, pražilti, praplikti, tiktai dirbti“.
O kas svarbu?
Svarbu nesureikšminti vieno etapo. Svarbu matyti doktorantūrą kaip tam tikrą pradžią. Mokslininko karjera yra ilga. Ji trunka 20, 30, 40 metų darbo tam tikroje tematikoje. Svarbu neužstrigti pirmajame, nesusigadinti per 4 metus, nesudegti. Patausoti save. Išsaugoti sveiką protą.
Pats 2020 m. sėkmingai apsigynei disertaciją apie slaugytojų savijautą, perdegimą ir pašaukimą darbe. Kas tau padėjo išsaugoti sveiką protą?
Suvokimas, kad reikia ieškoti balanso. Negali vien tik susikoncentruoti į vieną sritį ir įsivaizduoti, kad ji tau atneš laimę. Man padėjo suvokimas, kad esu ribotas žmogus. Turiu ribotą kiekį laiko, energijos, pastangų. Gali iškrauti savo baterijas labai greitai, bet turi ieškoti, kas tas baterijas pakrauna. Man buvo svarbu atrasti balansą tarp rūpinimosi savimi ir kitais. Nepamiršti savim pasirūpinti!