Drąsa būti savimi ir psichoterapijos nauda

Paskutiniu metu iš artimiausių draugų vis dažniau girdžiu, kad esu drąsiausias jų pažįstamas žmogus. Paradoksalu, kad jie tai sako man – žmogui, neišdrįstančiam sėsti prie vairo, vengiančiam pavojingų sporto rūšių, turinčiam aukščio baimę ir bijančiam netgi gyvačių, tarakonų bei žurkių. Tai kokią gi drąsą jie turi omeny? Tuomet pradėjau mąstyti, o kas gi yra ta tikroji drąsa?

Kas yra drąsa?

Na, ko gero pirmiausia asociacija, kuri daugumai iškyla kalbant apie drąsuolius, yra visokios “adrenalininio sporto” rūšys. Tai ir šiurpą vien žiūrint keliantis nėrimas nuo kalno su skraidyklėmis, ir šokimas nuo tilto į prarają su guma, ir nardymas su rykliais, krokodilais bei rajomis, kurios vieną dieną tokį drąsuolį galiausiai pasmeigia. Ar reikia tam drąsos? Žinoma. Bet man asmeniškai toks elgesys daugiau primena žaidimą su mirtimi. Ir šis anksčiau ar vėliau turi vienintelę pabaigą – mirtis laimi.

Dar drąsesniais laikomi tie, kurie sugeba pakovoti ne tik už save, bet ir už aplinkinius, patekusius į grėsmingą situaciją. Tai tarsi šių laikų Herakliai, kurie drąsiai stoja ginti puolamą nepažįstamą žmogų, nebijodami, kad ir patys gaus per galvą. Jie nepasitraukia tolėliau į šalį, kaip padaro dauguma, neužsikemša ausų plačiai paplitusiu abejingumu. Jie neria stačia galvą į upę, į gaisrą ar griuvėsius ir rizikuoja tuo, ką turi brangiausio – savo gyvybe. Tai labai svarbi drąsos forma, bet ko gero ne ta, kuri reikalauja daugiausia stiprybės.

Kitokia, vis labiau plintanti drąsuolių grupė yra žmonės, išdrįsę nepaisyti visuomenės primestų normų apie tai, kaip elgtis, rengtis ir iš ko gyventi yra „padoru ir teisinga“. Jie laužo tėvų suformuotas nuostatas apie tai, kokį darbą vertėtų rinktis, ryžtasi paneigti primestą suvokimą, kaip sunkiai reikia arti, kad galėtum gyventi gerai. Jie išeina iš blogai ar netgi gerai apmokamų, bet visas jėgas ir idėjas išsunkiančių darbų, neteikiančių savirealizacijos džiaugsmo. Jie kuria savo idėjas, nepaisydami kitų skepticizmo ir netgi artimiausių žmonių nepritarimo. Jie kuria savo paslaugų ir produktų verslus. Jie pasiima milžiniškas paskolas verslui ne dėl to, kad turi geležinius nervus, bet dėl to, kad tiki savimi, savo idėja, svajone ir prisiima pilną atsakomybę už savo veiksmus bei galimas nesėkmes.

Skaitant apie tokius žmones, gali pasirodyti, kad tai kažkokia ypatinga kasta. „Nu ne, čia ne apie mane. Aš taip negalėčiau.“ Bet ar tikrai tarp jų ir visų kitų – tokia didelė praraja? Ką jie daro kitaip?

Išvardintiems dalykams drąsos reikia daug daugiau ir daug ilgalaikiškesnės nei šokimui su parašiutu ar guma. Prisiimant pilną atsakomybę už savo gyvenimą, jokia drąsa negarantuoja, kad pavyks, pastangos atsipirks ir viskas bus gerai. Nepaisant to, jie visvien bando, stengiasi ir kuria pokyčius, nes žino vieną paprastą taisyklę – „jei nori, kad gyvenime kažkas iš esmės pasikeistų, turi pradėti kažką daryti visiškai kitaip. Drąsa – tai pasirinkimas kuo dažniau išeiti iš saugios ir pažįstamos komforto zonos, apaugusios sąmanom ir tarakonais, visvien mielesnės už galimus baisūnus, kurie suris iškart vos žengus žingsnį už jos ribų.

Štai todėl manau, kad pati prasmingiausia, labiausiai atsiperkanti, didžiausias gyvenimo paslaptis atskleidžianti drąsos forma yra pasiryžimas visuomet būti savimi. Kodėl tai sunkiausia? Todėl, kad visiems mums iš prigimties būdinga instinktyvi nepritapimo baimė.

Juk taip baisu, kad darant kažką kitaip nei visiems įprasta, elgiantis kitaip, nei to iš mūsų tikisi artimieji, liksim nesuprasti, atstumti, pažeminti ir nemylimi. O kas bus, jei visgi ryšimės?

Ką reiškia „būti savimi“?

Frazę „būk savimi“ girdime taip dažnai, kad ji jau seniai tapo ne tik banali, bet ir visiškai neaiški. Ką gi iš tiesų reiškia būti savimi?

Drąsa pažinti savo tikrąjį “aš”

Ko nepaklausi – visi labai gerai save pažįsta. 🙂 Kodėl tai rašydama juokiuosi? Nes ir pati apie save šitaip galvojau labai daug metų. Atrodė, kad kas jau kas, o aš tai tikrai esu save išanalizavusi, supratusi, kas esu, ko noriu ir einanti tų tikslų link. Labai abejojau, kad po šitiek atlankytų dvasinio ir emocinio augimo kursų, seminarų, perskaitytų knygų, pritaikytų praktikų rasiu kokį nors dar geresnį būdą labiau pažinti save.

Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad iš tiesų pažintį su savo tikrąją “aš” pradėjau tik pasiryžusi ilgalaikei psichoterapijai. Jos pradžioje po kiekvienos konsultacijos išeidavau su begaline nuostaba, naujais supratimais ir įžvalgomis apie savo elgesio modelius, jas suformavusias situacijas ir vis didėjančiu susidomėjimu. Atrodė, kad pradėjau romaną su pačia savimi. Tik turėdama nuolatinį objektyvų žvilgsnį iš šono, veidrodį, kuris atspindėdavo man tai, ką sakydavau ir kaip elgdavausi, pagaliau pamačiau, kokia esu. Supratau, kokiais dideliais kaukių sluoksniais esu apaugusi, bandydama atitikti kitų lūkesčius, pritapti, kiek daug neteisingų, mane žalojančių elgesio modelių turiu santykiuose su kitais žmonėmis ir su savimi, o svarbiausia – koks esminis yra savęs priėmimo faktorius gyjimo bei dvasinės pilnatvės paieškose.

Kaip galime priimti savo tikrąjį “aš”, kai jo net patys nepažįstame? O kaip galime jį pažinti, jei kaskart pastebėję savo šešėlinę savybę ar būdo bruožą, puolame jį slopinti ir slėpti visų pirma nuo kitų, o labiausia – nuo savęs. Tokiu būdu ir kitiems, ir sau demonstruojame tik tą “puikųjį, gražųjį AŠ”, kurį visi taip trokšta matyti. O kita mūsų pusė taip ir lieka neišgirsta, nuslopinta ir neišgydyta, nes juk „pykti negražu“, „liūdėti nemadinga“, „bijoti neprotinga“ ir t.t. Savarankiškai dirbti su savo “šešėliu” ir vaikystės traumų gydymu yra itin sunku, nes įkritę į sužeisto vaiko būseną, gilias emocijas ir tiesiog nematydami situacijos objektyviai, sau padėti negalime. Štai čia ir ištiesia ranką profesonali terapija.

Žinoma, Lietuvoje vis dar yra paplitusi nuomonė, kad psichoterapijos reikia tik “psichams” arba mažų mažiausia tiems, kas yra patyrę emocinius sukrėtimus, krizes ir smurtines situacijas. Jei ir esame patyrę sunkių išgyvenimų vaikystėje ar jaunystėje, teisinamės tuo, kad nėra čia ko senų žaizdų drąskyti ir sukelti sunkių prisiminimų, nes tai, neva, neduos jokios naudos. Tik ar suprantame, kad net ir užgijusios žaizdos palieka apie save gilias žymes mūsų elgesyje, mūsų savivertėje, mūsų apribojimuose, kuriuos patys sau pasistatome mintyse? Visa tai mums trukdo išreikšti savo tikrąjį autentiškumą, drąsiai judėti į priekį, realizuoti savo svajones, siekti daugiau, būti laimingiems ir jausti dvasinę pilnatvę.

Ar gi ne keista, kad dantų gydymą, chirurgines operacijas ir kitas fizinio kūno sveikatinimo procedūras patikime profesionalams, o širdies žaizdų gydymu užsiimti apsiimame patys arba dar blogiau – neigiam, kad mums to reikia iš viso.

Manau, kad individualios psichoterapijos reikia absoliučiai kiekvienam. Tiesiog tam, kad verbaliai išreikštumėme savo emocijas, išmoktumėme jas atpažinti ir konstruktyviai išreikšti, suvokti jų atsiradimo priežastis ir naudą. Būtent šiame procese atpažįstame savo tikruosius norus, sustipriname savivertę, išmokstame save priimti ir mylėti visapusiškai, besąlygiškai – su visais šešėliais ir demonais.

“Geros” ir “blogos” emocijos

Šnekant apie demonus. Ar žinote, kad nėra “gerų” ir “blogų” emocijų? Visos mūsų emocijos turi savo paskirtį ir yra mums reikalingos. Tiesiog vienas iš jų jausti yra gera, malonu ir patogu, o kitos yra siaubingai nepatogios. Dėl to jas vadiname „blogomis“ ir jų vengiame, nepaisant to, kad jos iškyla mūsų pačių naudai – kad mus apsaugotų, padėtų pasiekti užsibrėžtų tikslų ar nugalėti kliūtis, leistų pabūti vienumoje ir susivokti ir t.t.

Galima prieštarauti, kad būtent nuo neigiamų emocijų atsiranda daugelis fizinių sutrikimų ir ligų. Tai kam jos reikalingos? Visgi organizmas sutrinka ne nuo neigiamų emocijų, o nuo jų slopinimo. Tik užspaustos, nesuvoktos, neišreikštos nepatogios emocijos kaupiasi, kaupiasi, kol galiausiai išsigimsta ir virsta mus iš vidaus ėdančiais demonais.

Vienintelis būdas jų savyje neauginti – mokytis tas nepatogias emocijas atpažinti ir konstruktyviai išreikšti. Viso to ir moko individuali ar grupinė psichoterapija, kurią nuoširdžiai rekomenduoju, nes tik sistemingas, ilgalaikis ir profesionalaus terapeuto kuruojamas darbas su savimi gali iš tiesų duoti apčiuopiamų rezultatų.

Drąsa parodyti savo šešėlinę pusę

Atrodo, kad vienas baisiausių dalykų pasaulyje yra parodyti savo netobulumą aplinkiniams. Juk šitaip rizikuojame atvirai išreikšdami savo pažeidžiamumą, silpnumą, klaidas. Kokia ta rizika?

Visuomet maniau, kad parodžiusi nors mažiausias silpnumo ir abejonių apraiškas iš karto būsiu išjuokta, pažeminta ir atstumta. Todėl visą gyvenimą visiems atrodžiau labai stipri, ištverminga, išmintinga ir drąsi. Ar tai reiškia, kad niekada nebijojau, neabejojau, kad nebuvau palūžusi, pasimetusi ir paskendusi neviltyje? Tikrai ne.

Ir tik tuomet, kai ryžausi parodyti pasauliui savo nuoširdų veidą – ne visada laimingą, ne visada gerą ir gražų, sulaukiau pribloškiančios meilės, pripažinimo ir nuoširdaus artumo gausos. Buvo sunku patikėti, bet aplinkiniai, vietoj to, kad sutryptų ir paniekintų, savo elgesiu ir žodžiais man sakė – „Tu tokia tikra, ir tokia graži, tu tokia drąsi ir taip gera girdėti, kad nesi tobula, nes tuomet šalia tavęs ir man nereikia pasitempti.“ Šalia nuoširdaus ir netobulo žmogaus, kuris nebijo savo trūkumų ir silpnumo, daug lengviau būti tokiu pat autentišku ir atsakyti jam nuoširdumu. Būtent taip ir kuriamas tikras santykis tarp žmonių.

Drąsa daryti tai, ko nori pats, neatitinkant kitų lūkesčių

Apie šitą drąsos formą kalbėjome pradžioje. Kai leidžiamės į giluminę savęs pažinimo kelionę, kai susidraugaujame su savo netobulumu ir jį priimame su meile bei atlaidumu, kai išdrįstame savo naujai atrastą netobulą “aš” parodyti pasauliui, esame pasiruošę eiti savo autentišku Širdies keliu. Atėjus į šią atkarpą, dar nereiškia, kad iššūkiai baigėsi. Tiesiog iškilus sunkumams ir pasipriešinimui labiau nei bet kada esame pasiruošę su jais kovoti. Tuomet būna daug lengviau nepaisyti visuomenės normų, artimųjų spaudimo elgtis vienaip ar kitaip, nekreipti dėmesio į kitų skepticizmą, išlipti iš dar vaikystėje susiformavusių ribojančių nuostatų, pakeičiant jas pozityviomis ir skatinančiomis.

Gera eiti šia atkarpa. Gera būti drąsiam visose narsumo pasireiškimo formose. Ne visada lengva, bet visada įdomu, nes tai vienintelis kelias į išsilaisvinimą ir sąmoningumą. Dar nemačiusiems, rekomenduoju pasiklausyti mano autorinės pasakos Sielų medis, kurioje sudėjau alegorijas būtent drąsos būti savimi tema.

Kaip išmokti drąsos būti savimi?

Pamenate taisyklę, kad geriausias būdas nugalėti kokią nors baimę – tyčia daryti tai, ko bijai ir šitaip pažiūrėti jai į akis. (Štai čia puikus pavyzdys, kaip nugalėti 100 baimių per 100 dienų) Visgi toks drastiškumas priimtinas ne kiekvienam. Manau, kad mokytis drąsos galima po truputį. Tarsi pratinantis prie ledinio vandens. Iš pradžių įkišame tik pirštus, po to įlendame iki kelių, iki pusės ir galiausiai pasineriame su galva.

Susidarykite savo baimių sąrašą. Lai tai būna ne tik mirties, aukščio, tamsos ir visokių šliužų baimės. Prisiminkite, ko bijote santykiuose ir šiaip gyvenime. Pagalvokite, kokį savo “nemadingą” bruožą ar savybes bijote parodyti kitiems? O tuomet pagalvokite, kaip po žingsnelį galėtumėte ryžtis tas baimes nugalėti. Ne visas iš karto, bet po vieną.

Jeigu bus sunku dirbti savarankiškai, rinkitės individualią ar grupinę psichoterapiją. Mačiau, kiek daug esminių pozityvių transformacijų ji padėjo sukurti daugeliui mano pažįstamų, draugų, kolegų, pasiryžusių eiti šiuo keliu, ir, žinoma, man pačiai. Visiems besiteisinantiems laiko ar pinigų trūkumu pasakysiu – patikėkite – tai bus pati geriausia investicija jūsų gyvenime, nes ji vienintelė iš tiesų atsiperka.

Su meile.

Aurelija Veršininė | Sielos namai
Iliustracija: Frank Mckenna / Unsplash.com