STEBIU, KAIP TAMPU ROBOTU…
Kyla įvairiausių minčių skaitant naują prancūzų dzenbudistės vienuolės Kankyo Tannier knygą „Gydanti tyla”, apie sąmoningumo svarbą mūsų gyvenime, apie sugebėjimą atrasti tylos minutę nesibaigiančioje rutinoje, apie grįžimą į save, nustojus gyventi roboto gyvenimą, apie pamokas ĮSISĄMONINTI IR IŠGYVENTI situacijas, o ne vengti jų…
Pastebėjau labai paprastą reiškinį, tokį natūralų, kad galima jo net nepastebėti: vizualinę taršą! Išėjus iš namų, ar sukčiau į dešinę, ar į kairę, mano žvilgsnį neišvengiamai traukia tai parduotuvės, tai reklaminiai plakatai, tai dieną naktį šviečiančios iškabos ir t.t. Nuolat į visas puses transliuojama žinia, veikianti pasąmonę, gali būti reziumuojama taip: „Vartok!“, „Pirk!“ „Griebk!“. Atrodo, kad esu Džiunglių knygoje, smauglio Ka valioje. Ar netgi valioje tūkstančių smauglių išsprogusiomis akimis, bandančių mane užhipnotizuoti.
Tokioje aplinkoje išsaugoti susikaupimą, išlikti dabarties akimirkoje yra nepaprastai sunku. Juk net ir atmetus primityvią prielaidą, kad visi šie pirkiniai atneš man laimės, toji galybė reklaminių objektų sugeba mane visiškai atplėšti mane nuo manęs pačios. Kiekviena iškaba, kiekvienas vaizdinis stimulas reikalauja, kad mano smegenys priimtų sprendimą: taip, ne, vėliau, kodėl ne. Kiekviena reklama (apatinių drabužių, telefonų, gėrimo ir t.t.) taip pat: mano smegenys akimirksnius turi nuspręsti, ką daryti su šia informacija. Gali paklausti savęs, ar dar ne laikas pakeisti telefoną? Įvertinti dabartinio būklę ir galimybes? Apgalvoti skirtingus pokalbių planus?…O juk dažniausiai tokie svarstymai vyksta visiškai nesąmoningai. Kitaip tariant, užuot ramiai sau žingsniavus per miestą ir mėgaudamasi dabarties akimirka, žygiuoju mechaniškai, lyg būčiau pririšta nematomais švytinčiais siūleliais, tįstančiais nuo viešųjų erdvių ir parduotuvių vitrinų. Teigiama šios vartotojiškos hipnozės pusė yra visada ta pati: pabėgimas nuo realybės… O neigiama pusė, kurią kai kurie dvasiniai mokytojai laiko katastrofiška, yra tokia: leisdama savo išsipūtusioms akims kaip nori vairuoti mano žingsnius, aš tapau… robotu!
Ir tai dar ne viskas. Tiek savo namuose, tiek gatvėje, tiek mieste, tiek kaime esame įsipainioję į nematomą tinklą, suregztą iš įvairiausių ekranų. Šiuo atveju paradoksalu yra tai, kad tuo pat metu esame ir musė, ir voras: savo noru įkalinti tinklo, kurį patys sukūrėme ir prie kurio finansavimo su džiaugsmu prisidedame… Bet grįžti į akmens amžių nereikia. Priešingai. Mūsų dvasinis ir filosofinis kelias veda štai tokia pragmatiška linkme: mokytis BŪNANT situacijoje, o ne jų vengiant. Kitaip tariant, mokytis išmintingai elgtis toje realybėje, kurioje gyvename.
Klausimas: kas su mumis vyksta, kai visą dieną gyvename „autopilotu“ – šokinėjame nuo vieno ekrano prie kito, nuo planšetės prie televizoriaus, nepamiršdami telefono? Daug įvairiausių dalykų. Pvz., užmirštame, kur dabar esame. „Pametame“ savo kūną ir jausmą, kad jį turime. Esame įtraukti į virtualią realybę, kuri ne tik nesuteikia pilnatvės, bet dažniausiai tik dar labiau sustiprina stokos ir emocinio silpnumo jausmą…
Visur esantys ekranai daugeliui sukelia vidinį nerimą. Stresą. Žinutės nenumaldomai plūsta elektroniniu paštu, socialiniais tinklais. Kad išlaikytų mus dirbtiniame savo kokone, tinklai turi sukurti priklausymo grupei jausmą ar individo ypatingumo iliuziją, atsakyti kone tą pačią sekundę. Be to, kai smegenys veikia normaliai, neapdorota informacija lieka „suspenduota“, lyg lauktų eilėje… Viena informacija keičia kitą, o po kažkeliasdešimto vaizdo įrašo („labai įdomu, reikia išsisaugoti, kad pažiūrėčiau rytoj“), atrodo, sprogs galva. Ar jums nieko neprimena?
Visi šie nutikimai turi šį tą bendro – jie mus išvilioja iš mūsų pačių. Ekranai – ar jie būtų maži, ar dideli – turi nepralenkiamą sugebėjimą mus apžavėti. Jie įsiurbia mus kaip daugybė sąmoningų 5000 vatų galingumo siurblių ir prikausto net labiausiai užsigrūdinusių mokytojų dėmesį. Jie labai galingi!
Ir tai dar ne viskas. KODĖL REIKIA KONTROLIUOTI SAVO ŽVILGSNĮ?
Vaizdinę taršą ir ekranų karaliavimą vienija sugebėjimas mus įtraukti į išorinį pasaulį. Įtraukti ir įdiegti į mūsų gyvenimus tą žymųjį stokos, arba užslopinto nepasitenkinimo, jausmą, beveik nuolatinį vidinį nerimą. Protas tada išlieka „hiperaktyvios būsenos“ arba „streso būsenos“, nes jis desperatiškai išorėje ieško magiško vaisto nuo vidinio negalavimo.
Laimei, įmanoma vos per porą minučių nuraminti įsisiautėjusiais mintis. Kad ir kokie jie būtų, visų tų švytinčių kvietimų visada pirmiausia sulaukia akys. Taigi, nepaprastai naudinga išmokti atpalaiduoti akis ir kontroliuoti žvilgsnį – taip iš naujo tapsime savo pačių šeimininkais…
Kaip tai padaryti? Eikite valingai kontroliuodami savo žvilgsnio kryptį. Tiksliai žinokite, į ką žiūrite, kai žvilgsnis kur nors nukrypsta. Patys rinkitės, į kokią sceną, iškabą ar žmogų norite žiūrėti. Tai nepavyks iš karto. Dėmesio koncentracijai, valingam jo valdymui, susikaupimui, sąmoningumo didinimui, būtina treniruotis, po truputį, žingsnelis po žingsnelio, kad „prisiaugintume“ tam reikalingų įgūdžių.
Danguolė Krupovnickienė | esukmc.lt
Sertifikuota Mindfulness mokytoja – instruktorė, Geštalto psichoterapijos konsultantė, socialinių mokslų magistrė
Iliustracija pexels.com