Draugas sako, kad aš mažai skiriu jam dėmesio
Foto: listaka.com
Sveiki, kreipiuosi su tokia bėda!!! Draugauju su vaikinu vienerius metus, bet mes nesimatom, bendraujam žinutėmis ir vaizdo pokalbiais. Mes labai dažnai būna pykstamės, dažniausiai aš būnu kalta, nes daug ko nesuprantu iš savo gyvenimo. Vaikystė nebuvo labai gera, mama išgerinėdavo dažnai, visada buvau pati sau, viską darydavau pati.
Tai esmė tokia, jog draugas sako, kad aš mažai skiriu dėmesio jam, nebendrauju, visada jam reikia ištempti iš manęs žodį… Nors stengiuosi būti savimi, bet to negana. Susipykstam dėl smulkmenų dažniausiai. Būna man pasako jis ką nors, pavyzdžiui, kodėl man visada reikia tave iškalbinti, kad tu pradėtum šnekėti, bendrauti. O aš sakau jam, kad šneku, bendrauju. Aš nežinau, ką pasakyti jam. Nors galvoje minčių visada visokių yra, bet pasakyti neišeina ir taip nežinau kaip paklausti.
Galbūt bijau aš, kad gali ne taip pagalvoti ar ne taip supras mano klausimą… Noriu kad mūsų santykiai būtų geri, kad jis mane suprastų, palaikytų. Padėtų man išspręsti mano problemą, kodėl taip negaliu bendrauti su juo.
Anksčiau buvo viskas puiku, kai tik pradėjom bendrauti, tiesiog nuostabu buvo. Pradėjom pyktis ir viskas susimaišė, jis galvoja, kad jis man liko svetimas. Turbūt dėl visko pykčiai yra kalti. Jie mus nutolino. Gal patarsite ką nors. Ačiū. :)
Samanta (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Ramvydė Vitartaitė
Labas, Samanta, džiaugiuosi, kad Jūs norite, jog jūsų santykiai būtų geri, pilni supratingumo, palaikymo. Panašu, kad Jūsų draugas nori to paties, todėl siekia kontakto su Jumis, stengiasi prakalbinti ir pyksta, kad Jūs mažai skiriate jam dėmesio. Tačiau, kiek suprantu iš Jūsų laiško, jūsų abiejų tikslas panašus – geri, artimumo pilni santykiai, o tai yra svarbiausia.
Skaitant Jūsų laišką, man pasirodė, kad esate introvertiška asmenybė, kuri geriau gyvena savo vidiniame pasaulyje ir kuriai dažnai sunku pasidalinti tuo, kas vyksta jos mintyse. Laiške rašote, jog kartais būna, kad nežinote, ką pasakyti savo draugui, nors galvoje pilna minčių. Manote, kad galbūt taip yra, nes bijote, kad jis nesupras Jūsų. Manau ši nesupratimo baimė dažnai skatina Jus patylėti, tačiau tokiu atveju Jūsų draugas nežino, ką galvojate ir jaučiasi atstumtas. Galbūt dėl to ir kyla konfliktai dėl smulkmenų. Santykiai yra bendravimas. Juose žmonės dalinasi įvairiomis mintimis, bendrauja, klausinėja, o jei kas nors neaišku – paaiškina, patikslina. Taip vyksta bendravimas ir tai padaro žmones artimesnius, supratingesnius vienas kitam bei padeda pažinti vienas kitą. O norint palaikyti santykius per atstumą kalbėjimasis yra ypač svarbus. Kaip manote, jei pradėtumėte pokalbį ir savo draugui papasakotumėte, dėl ko Jums sunku užmegzti kalbą arba kodėl Jūs mieliau nekalbate nei pradedate pokalbį, kaip tuomet paveiktų Jūsų santykius? Kaip Jūsų draugas pasijaustų? Manau tokiu būdu Jūs atvertumėte savo draugui galimybę Jums padėti išspręsti bendravimo problemą. O kaip kitaip jis Jums galės padėti, jei pati nežengsite žingsnio ir neinicijuosite pokalbių? Tai galbūt sunku padaryti esant uždaresnei nei draugas, tačiau po truputį bandant, žingsnelis po žingsnelio, vis dažniau pradedant pokalbius, vėliau pasidarys lengviau bendrauti, o taip pat ir draugas geriau Jus supras.
Kiekvienuose santykiuose ateina konfliktų metas, kuomet prasideda taikymasis vienas prie kito. Ne konfliktai atitolina žmones, o jų netinkamas sprendimas. Jei žmonės kalbasi, dalinasi savo mintimis, jausmais, norais, emocijomis, nuomone ir ieško kompromisų, tuomet konfliktai santykiuose tik suartina. Sėkmės!
Psichologė Ramvydė Vitartaitė | El.paštas: ramvyde@gmail.com