Draugavau su vaikinu du metus ir nusprendėme likti gerais draugais

Klausimas:

Sveiki,
nerandu sau vietos bei ramybės. Atrodo, jog visose gyvenimo situacijose esu stipri, bet meilės srity aš nesurandu jėgų. Yra tokia situacija: draugavau su vaikinu du metus ir nusprendėme, kad norime skirtis ir būti tiesiog gerais draugais. Tačìau ta mūsų draugystė labiau atrodė ne kaip paprasta draugystė, o kaip poros santykiai. Kai nusprendžiau kur kas mažiau su juo bendrauti (nes mes toliau pykdavomės ir pan.) jis manęs nepaleido. Dažnai rašydavo, skambindavo, ateidavo į svečius, rūpindavosi.. Tačiau kai pradėjom galvoti apie buvimą vėl kartu… Jis sako, jog nori rūpintis manimi, bet mes negalim būt kartu, nes dažnai pykstamės. Aš suprantu šią situaciją, galbūt ir pritariu, kad negalim būti kartu. Suprantu, kad jau nebebus tų gražių santykiu ir viskas tęsis dar metus (mes draugai jau ilgiau nei metai). Tokiu būdu kankinsiu save, kol galiausiai pati savęs neteksiu (turiu omeny apie savigarba ir kt. dalykus). Dabar atrodo puikiausiais momentas pamiršti jį, kadangi atostogauju užsieny kelis mėnesius. Tačiau nesuprantu kodėl man taip sunku? Nerandu ramybės, noriu jam paskambinti, pasiilgau ir t.t. Tiesa sakant visus tuos metus bandžiau pradėti gyvenimą be jo, tačiau niekaip neišėjo, o dabar jaučiuosi išsekusi ir man labai sunku. Kovoju su savo mintim, bet nesiliauju apie jį galvojusi. Ką man daryt?

Jūratė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Jūrate,
Tavo laiške jaučiamas didžiulis pasimetimas tarp to, ko nori širdis, ir to, ką sako protas. Esi nusivylusi santykiais su vaikinu, kuris oficialiai nėra tavo vaikinas, nors bendravimas su juo ir bendravime kylantys sunkumai tau pačiai rodo, kad jūsų santykiai yra kur kas daugiau nei vien tik paprastų draugų bendravimas. Vis dėlto vaikinas atsisako būti pora, argumentuodamas, jog jūs dažnai pykstatės. Situacija išties nelengva, tad natūralu, jog jautiesi susipainiojusi tarp savo jausmų, norų ir poreikių.

Visų pirma noriu akcentuoti, kad santykiai visada priklauso nuo dviejų žmonių noro ir pastangų juos puoselėti. Tie patys dėsniai galioja tiek tarp draugų, tiek poroje. Buvimas drauge taip pat įpareigoja, tačiau tuo pačiu leidžia kelti tam tikrus reikalavimus žmogui, kuris yra šalia. Panašu, kad šioje situacijoje užmiršai savo poreikius ir leidiesi užliuliuojama vaikino dėmesio, siekio tave turėti (galbūt netgi naudotis), mainais negaudama to, ko iš tiesų nori – draugystės, bendrystės, saugumo su žmogumi, kuris tau rūpi.

Rašai, kad ir pati netiki šių santykių ateitimi. Bet kažkodėl nusprendei, kad viskas dar tęsis metus laiko. Ką tie metai tau duos? Kartais tiesiog verta pasitikėti savo nuojauta, kuri jau dabar sako, kad tarp jūsų nebus to, ko tu trokšti. Kartu praleidote nemažai laiko, tačiau pati jauti, jog artėja laikas, kai santykiuose reikės padėti tašką. Kada tai padarysi – tavo asmeninis apsisprendimas.

Pabaigoje norėčiau pasidalinti kadaise atrasta mintimi apie santykių pabaigą, kuri šiuo atveju atrodo itin tinkama: „Negadink meilės draugyste. Pabaiga yra pabaiga“.

Nuoširdžiai,
Psichologė Diana Kvakšytė