Draugės kritika skaudi ir „išmušanti“ norą kurti bendrą ateitį

Klausimas: Sveiki. Man yra 24 metai, draugė dvejais metais vyresnė. Esu pasimetęs santykiuose tarp draugės (draugystė netrunka metų) ir tėvų. Visada buvau geruose santykiuose su tėvais, studijų laikais grįždavau beveik kiekvieną savaitgalį pas juos, uždarbiaudavau gimtajame mieste. Tėvai geri, rūpestingi, galbūt net per daug.

Jau pirmais draugystės su drauge mėnesiais susilaukiau priekaištų, jog „namais” vadinu savo gimtąjį miestą, sakydamas „mes” tam tikrais atvejais miniu savo šeimą. Draugei taip pat nepatinka, jog neva per daug bendrauju su tėvais, tėvai įdeda per daug maisto atsivežimui, jog grįžtu kas antrą savaitgalį pas tėvus, ten vis dar papildomai uždarbiauju, taip pat užkliuvo, jog sesė į mano gimtadienį atsivežė vaišių, pyrago.

Stipriai apsirgus pasigedau užuojautos iš draugės, o vietoj to gavau tik kritikos, neva prisigalvoju ligų, o tėvai aplink šokinėja. Visa tai atrodo smulkmenos, tačiau metų bėgyje tema pasidarė jautri, kritika skaudi ir „išmušanti” norą kurti bendrą ateitį, jos nebematau.

Galbūt ir esu per daug prisirišęs prie namų, tačiau draugė, mano nuomone, neturi teisės kritikuoti mano šeimos santykių, bendravimo ypatumų, šeimos buvo priimta tikrai šiltai. Nuo kritikos jos šeimai, aš, žinoma, susilaikiau.

Aurimas (vardas pakeistas)

Komentaras: Labas Aurimai,

Dėkoju Tau už laišką ir nuoširdų pasidalinimą savo išgyvenimais, kurie susikaupė dėl santykių tarp draugės ir tėvų. Iš jo suprantu, kad išgyveni nusivylimą, pyktį, neužtikrintumą, esi pasimetęs, kaip reikėtų elgtis toliau.

Nors iš Tavo laiško nesu tikra į kokį klausimą atsakant vertėtų labiausiai susikoncentruoti, tačiau pamėginsiu čia parašyti pagrindines mintis, kurios man kilo perskaičius laišką.

Pirmiausia, rašai, kad esi pasimetęs, nebematai bendros ateities su drauge. Tačiau man kyla klausimas, ar iš tikrųjų nebenori tęsti šių santykių? Tai, kad parašei laišką mums, tikėtina, rodo, kad galutinio taško padėti dar nesi nusiteikęs. O galbūt ieškai patvirtinimo iš šalies, kaip derėtų pasielgti? Noriu, jog žinotum, kad tinkamiausią atsakymą žinai Tu pats.

Kalbant apie žmonių tarpusavio santykius, norėtųsi, kad abu su drauge suprastumėt, jog į romantiškus santykius ateina dvi skirtingos asmenybės. Vadinasi, norit kurti bendrą ateitį, reikia gana sunkiai padirbėti, padirbėti ties vienas kito supratimu, skirtumų priėmimu.

Santykius kuria žmonės atėję iš skirtingų šeimų, kuriose stebėdami tėvus išmoko, kas santykiuose yra vyras ir moteris, kaip sprendžiami konfliktai, kaip rodomi tokie jausmai, kaip meilė, džiaugsmas, pyktis, nusivylimas, kaip reaguojama į nesėkmes. Paprastai mes prisiimame tuos vaidmenis, kokius matėme šeimoje. Vienus tėvai auklėja būti savarankiškais, atsakingais už savo sprendimus, gebančiais pilnai pasirūpinti savimi, kitus, jog reikalinga pagalba ir visada kažkas turi būti šalia priimant tam tikrus svarbius ar net kasdienius sprendimus. Nuo pat kūdikystės tėvai bendraudami su savo vaikais formuoja ne tik koks bus jų prieraišumas, ryšys, bet savo bendravimo modeliu perduoda žinią apie tai, ar pasaulis yra saugus, ar galima pasitikėti žmonėmis, ar galima pasitikėti pačiu savimi, kaip reikia bendrauti su kitais.

Taigi, atėję į porą, abu su drauge susidūrėte su skirtingomis vienas kito auklėjimo pasekmėmis, požiūriu, įsitikinimais, nuostatomis, prieraišumu prie šeimos, kas kartais natūraliai sukelia konfliktus. Tačiau labai svarbu suprasti, kad santykiuose nereikėtų vengti ir bijoti skirtingų požiūrių ar konfliktų. Atvirkščiai, juos reikėtų priimti, spręsti ir įvertinti, ar galite su vienas kito skirtumais susitaikyti, juos priimti, tam, kad kartu galėtumėte judėti pirmyn. Taip pat svarbu suprasti, kad kylantis nepasitenkinimas vienas kito elgesiu yra jūsų abiejų atsakomybė.

Akivaizdu, kad tarp Tavęs ir draugės vyrauja nesusikalbėjimas, vienas kito neišgirstate, nesistengiate suprasti, kas sukelia nusivylimą ir nuoskaudas. Savo laiške mini, jog susilaikai nuo kritikos draugės šeimai, žinoma to tikėdamasis ir iš jos. Taip pat jaučiu likusį kartėlį, kad stipriai apsirgus nesulaukei iš draugės tokio rūpesčio, dėmesio, kokio sulauki iš šeimos.

Šioje vietoje reikalingas nuoširdus pokalbis su drauge, pasidalinimas, kaip kiekvienas jaučiatės šioje situacijoje. Svarbus pokalbis be kaltinimų, priekaištavimų, priešiškumo, o tiesiog nuoširdus vienas kito pozicijos supratimas. Labai svarbu santykiuose nepalikti neišsakytų ir neišspręstų nesutarimų, kad nusivylimai, nuoskaudos netaptų kaip akmenys, kurie jus kaip atskiras asmenybes, o kartu kaip porą temps žemyn. Taip pat svarbu nepasilikti toje stadijoje, kuomet visos mintys sukasi apie tai, kaip pakeisti draugės elgesį, požiūrį, mintis, nes tikriausiai puikiai žinai, kad žmonės keičiasi labai sunkiai ir keičiasi ne todėl, kad to nori kiti. Žmonės keičiasi tuomet, kuomet nori patys.

Manau, kad šioje Tavo situacijoje svarbu suprasti ir draugės poziciją. Laiške nieko neužsimeni apie jos santykius su šeima, tačiau svarbu, jog pasistengtum suprasti, kas jai kelia nerimą, kokios baimės kyla dėl Tavo prisirišimo prie namų, artimo ryšio su tėvais, didelio tėvų rūpesčio Tavimi. Kokie, galbūt, jos nepateisinti dabarties ir vaikystės lūkesčiai, nusivylimai slepiasi po išsakoma kritika, nepasitenkinimu. Kuo geriau suprasite vienas kitą, tuo mažiau kils nusivylimų ir nesusikalbėjimo.
Laiške taip pat pastebiu Tavo paties abejones ir pasimetimą dėl santykių su tėvais. Rašai, jog galbūt tėvų rūpestis Tavimi ir Tavo prisirišimas prie namų yra per didelis. Pamatuoti, kas yra normalu, kas yra per daug, ar per mažai yra labai sunku. Svarbu suprasti, kad vaikams suaugus turi būti išlaikomi teigiami emociniai ryšiai tarp vaikų ir tėvų, tačiau tai turi būti suaugusių žmonių tarpusavio santykiai, kuriose kiekvienam suteikiamas savarankiškumas ir autonomiškumas. Taip pat svarbu palaikyti tokius artimus ryšius, kuriose Tu pats jautumeisi gerai ir netektų abejoti savimi ir savo elgesiu.

Linkiu Sėkmės,
Medicinos psichologė Rosita Katauskienė
rositakatauskiene@gmail.com