Dukra protestuoja prieš naują motinos draugą. Kaip elgtis?

0 (0)

Klausimas: Esu išsiskyręs, draugė taip pat. Ji turi dukrą 13 metų, o mes planuojame ir norėtumėm gyventi kartu. Bet kai tik draugė užsimena dukrai, kad tai planuojame, ji pradeda verkti ir nieko apie tai nenori galvoti. Kaip ir ką reikėtų daryti, kad ji susitaikytų su ta mintimi, kad mama myli kitą vyrą ir nenori likti viena, nes mums 35 metai ir tikrai nenorime išsiskirti vien dėl to, kad dukros atžvilgiu negalime būti kartu? Iš anksto dėkoju! Domantas

Atsakymas: Sveikas, Domantai. Tai, kad draugės dukra nenori gyventi kartu, tikrai nereiškia jūsų santykių pabaigos. Greičiausiai mergaitė dar nėra išgedėjusi tėvų skyrybų, nėra susitaikiusi, kad jos tėvai niekada nebegyvens kartu ir nebebus drauge, net jei skyrybos įvyko jau seniai. Suprantama, kad tuomet jai yra labai skaudus mamos sprendimas gyventi kartu su kitu vyru.

Galbūt mergaitė jaučiasi praradusi tėvą (net jei jie dažnai susitinka) ir dabar gali bijoti prarasti ir mamą, pasijusti nustumta, kai mato, kad jos gyvenime atsirado kitas labai svarbus žmogus. Be to, tokio amžiaus vaikai neretai pradeda priešintis, oponuoti tėvams ir bando „apsibrėžti savo teritoriją“. Svarbu suprasti, kad toks dukros elgesys greičiausiai kyla iš nesaugumo ir ne iki galo išjaustų jausmų, susijusių su tėvų skyrybomis.

Nauji jūsų ir jūsų draugės santykiai į dukros gyvenimą atneša daug netikrumo ir įvairių pokyčių. Į erdvę, kurioje ji jautėsi daugiau ar mažiau saugiai ir užtikrintai, į jos namus, į jos pasaulį staiga įsibrauna svetimas vyras.

Būtent įsibrauna, nes mergaitė nekviečia jūsų į savo gyvenimą, ji pastatoma prieš faktą, kad nuo šiol ji gyvens kartu su nauju žmogumi. Buvęs saugumas staiga dingsta ir atsiranda nežinomybė, su kuria jai reikia kažkaip susitvarkyti. Šiuo atveju turi praeiti tam tikras laikas, kol mergaitė susitaikys su pokyčiais, priims juos ir nebesijaus taip nesaugiai.

Viena aišku, kad neįmanoma pakeisti dukros jausmų, minčių bandant įtikinti ją, kad ji turi jaustis, galvoti ar elgtis kažkaip kitaip. Taip tik dar labiau ją supykdytumėte ir įskaudintumėte. Ji jaustųsi negirdima, nematoma, nerūpima.

Suprantama, kad jums, Domantai, norėtųsi, kad dukra būtų palanki jūsų ryšiui gal net, kad jai patiktumėte ir ji norėtų, kad jūs gyventumėt drauge, visgi tai turi ateiti natūraliai arba gali neatsitikti niekada.

Norint pataisyti dabartinę situaciją, pirmiausia tavo draugė turėtų atvirai pasikalbėti su dukra, išsiaiškinti, kas ją neramina šioje situacijoje. Žinant priežastis, galima keisti tai, kas dabar vyksta jūsų trijų santykiuose. Toks pokalbis gali būti nelengvas, ypač, jei dukra ir jos mama nėra atviros viena su kita ar nėra įpratusios kalbėtis sunkiomis temomis. Kalbantis su dukra labai svarbu priimti jos jausmus, dėmesingai ir empatiškai jos išklausyti, nekaltinti dėl jos jausmų ar elgesio, nespausti dėl greitesnio sprendimo priėmimo, – tai tik dar labiau paaštrintų ir taip nemalonią situaciją.

Taigi, svarbu išgirsti ir išklausyti dukrelės jausmus, nesistengiant jų pakeisti, o bandant juos atspindėti, suprasti ir priimti. Klausti, kas ją labiausiai skaudina? Ką jai reiškia jūsų apsigyvenimas kartu? Galbūt ji mano, kad gyvendama drauge kaip šeima, ji išduos tėtį arba jai atrodo, kad tuomet ji su mama niekada nebebus artimos, ar ji bus trukdis, nebereikalinga ir pan.

Ko ji bijo? (Gal, kad mamos draugas pradės ją auklėti ir reikalauti jo klausyti?). Kai mergaitė pajus, kad jos jausmai yra girdimi ir gerbiami, ji nurims ir greičiausiai bus mažiau įsitempusi bei priešiška jūsų apsigyvenimui kartu.

Kai vaikas nėra spaudžiamas jaustis ir elgtis vienaip ar kitaip, pvz. neverkti ir nepykti, mėgti naują mamos vyrą ir būti su juo malonus, jo jausmai jam gali atšilti, jei tik tas vyras yra korektiškas ir dėmesingas jai ir jos mamai.

Kita vertus, tėvai neprivalo besąlygiškai atsižvelgti į vaiko norus. Tokio amžiaus vaikui svarbu įsisąmoninti, kad mama taip pat turi savo poreikių, ir jausmų, o taip pat jam svarbu suvokti, kad ji yra pakankamai stipri ir nepriklausoma priimdama sprendimus, susijusius ne tik su juo, bet ir ja pačia.

Mama neturėtų slėpti nuo dukros savo jausmų, norų, juk ji yra žmogus, turintis savo interesų ir savo gyvenimą. Svarbu neiškelti savų interesų ir jausmų aukščiau vaiko, bet ir nenusižeminti. Pokalbis turėtų būti tarp dviejų lygiaverčių žmonių, ieškančių bendrų taškų, o ne vieno turinčio galios poziciją, kito – nuolankaus ir prisitaikančio.

Vėliau mamai ir dukrai svarbu kartu aptarti būsimus pokyčius, atsakyti į iškylančius klausimus, bandyti ieškoti abiems priimtinų sprendimų, aptarti situacijas ar problemas, kurios gali iškilti, o jų tikrai iškils: pradedant gyvenimiškomis situacijomis kaip bendro WC naudojimas, baigiant psichologinėmis – kaip pasakyti draugėms apie naują mamos vyrą. Mergaitei tai gali atrodyti neišsprendžiami, sudėtingi klausimai.

Taigi tavo draugei, o vėliau ir tau, svarbu priimti dukros jausmus, domėtis ja ir būti kantriems. Tai vienintelis tinkamas būdas tapti jos sąjungininkais, draugais ir artimais žmonėmis, kuriais ji gali pasitikėti. Jei anksčiau tarp mamos ir dukros tokio artimo ryšio nebuvo, gali prireikti daugiau laiko, kol toks ryšys pradės megztis. Visgi šis išlauktas laikas vėliau tikrai atsipirks dešimteriopai, kai pradėsite gyventi kartu.

Jūsų visų santykiai taps gerokai artimesni ir atviresni nei galite įsivaizduoti. Linkiu kuo geriausios kloties.

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt