„Ekstrasensai”
0 (0)

Žinot, kartais man atrodo, kad 9 iš 10 žmonių turi ekstrasensorinių gebėjimų… Bent jau minčių skaitymą tikrai įvaldę visi :) Ar niekada neteko susidurti su situacija, kai apie jus viską žino? Žino, kaip jūs jaučiatės, ką galvojate, kuo gyvenate, ką planuojate. Ir žino žmogus, kuris niekada jūsų apie tai neklausė. Iš tiesų, jeigu atkreipsite dėmesį, tokios situacijos – kasdienybė…

juoda-baltaVisi viską žino apie kitų gyvenimus ir mintis daug geriau nei tų gyvenimų ar minčių savininkai. Taip gali gimti ir labai juokingų, ir labai skaudžių istorijų. Regis, taip nekaltai, kyla nesusipratimai, pyktis, nuoskaudos, o kartais – ir keisti sprendimai. Žmogus visų pirma pats prisikuria įvairiausių istorijų savo galvoje, jomis patiki kaip absoliučia tiesa ir pradeda elgtis taip, lyg taip ir būtų. Net nesusimąstydamas, kokią įtaką tai daro santykiams ar net kitam žmogui.

Prisimenu vieną labai ryškią situaciją, kai gerai pažįstamas žmogus ėmė pasakoti apie savo antrąją pusę. “Tu žinai, man taip nefaina, ji tai galvoja, kad aš….” Nesigilinsiu į smulkmenas, bet aiškiaregystės dovana – akivaizdi. Kai to žmogaus paklausiau “O iš kur tu žinai, kad ji galvoja būtent taip? Ji tau sakė?”. Kelios akimirkos suglumusio žvilgsnio ir…tirada tęsiasi. “Ne, ji nesakė, bet ji taip elgiasi, lyg…”. Tai – labai svarbus momentas – ne kitas žmogus elgiasi “lyg…”, mes patys pradedam elgtis “lyg…”. Lyg žinotumėm, kaip jaučiasi ir kuo gyvena kitas. Mes projektuojame savo suvokimą į kitą ir tikime, kad būtent taip ir yra. Viskas, ką mes matome kitame žmoguje – tėra mūsų dalys, kurių mes nenorime matyti. Nes gali būti nelabai skanu…

Mūsų protas piešia paveikslą, visų pirma praleisdamas faktus per savo susikurtus filtrus ir mato pasaulį būtent taip, kaip jam yra patogiau, interpretuodamas viską pagal save. Paprasčiau yra paklausti žmogaus ir išgirsti jo mintis, nei interpretuoti ir kurti istorijas, dažnai neatitinkančias tikrovės. Kiekvieną kartą, kai norisi kažką įvertinti, kiekvieną kartą, kai įsijungia “ekstrasensoriniai” gebėjimai, paklauskite savęs “O iš kur aš žinau, kad yra būtent taip?”. Be abejo, protas lengvai nepasiduos ir atras dešimtis argumentų, norėdamas įrodyti savo teisumą. Užduokite šį klausimą tol, kol atsakymas taps aiškus…”Aš nežinau, kad yra būtent taip…”.

Ne rečiau mes žinome ir tai, kaip vienas ar kitas žmogus pasielgs, tai pateisindami turima patirtimi…”Jis jau ne vieną kartą taip padarė”, – sakome mes ir tą akimirką šventai tikime savo teisumu. Bet pasižiūrėkime iš kitos pusės – kokią įtaką mes darome kitam žmogui, “žinodami” viską apie jį? O gal tai mes tuo savo “žinojimu” neduodame jam pasirinkimo ir kito varianto pasielgti kitaip? Juk dažnai būna taip, kad tas pats žmogus elgiasi visiškai skirtingai su skirtingais žmonėmis, ar ne? Tad kame yra tas šaltinis, priverčiantis jį elgtis vienu ar kitu būdu?

Nesuverskime visko kitiems ir supraskime, kad iš kitų žmonių mes gauname būtent tai, ko prašome. Jeigu mes žinome, kaip jis pasielgs, jis būtinai taip pasielgs. Žinoma, tuomet mes pasitvirtinsime savo tiesą “aš gi sakiau, kad taip bus…”. Bet prisiminkim, kad ryšys visuomet yra abipusis…

Mums paprasta kitame žmoguje pamatyti tai, kas mums nepatinka. Bet supraskime, kad kiekvienas žmogus, atėjęs į mūsų gyvenimą, kviečia šokiui tą mūsų dalį, kurią mes ignoruojame. Žmonės ateina į mūsų gyvenimą su pamokomis, skirtomis mums. Bet kaltindami kitus, reikšdami nepasitenkinimą, mes atimame IŠ SAVĘS galimybę sugrįžti namo…

Su meile,
Ilona Tamošiūnienė
Šaltinis: ilonatamo.com

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.