Esu įsitikinęs, kad ją myliu ir ji myli mane, tačiau labai daug pykstamės!
Foto: Ellen Goodwin
Klausimas: Jau kuris laikas skaitau Jūsų rubrikos atsakymus ir vis bandau pritaikyti kai kuriuos atsakymus mūsų situacijai…
Taigi, draugaujam mes jau beveik 3 metus. Tuoksimės šią vasarą. Esu įsitikinęs, kad ją myliu ir ji myli mane, tačiau labai daug pykstamės! Manau reikalinga informacija šiek tiek daugiau apie mus nors tai bus mano nuomonė ir gal būt mano sužadėtinė, kai ką parašytų kitaip, bet pabandysiu rašyti kiek įmanoma objektyviau.
Aš žiūrėdavau pornografinius filmus ir save tenkindau nuo paauglystės. Nekaltybę praradau 19, turbūt man buvo gėda dėl to. Šiuo metu yra 31. Turėjau kelias rimtas draugystes ir pagaliau sutikau ta vienintelę. Po metų ji sužinojo, kad aš tai darydavau. Žinoma labai supyko ir tada turėjom ilgą pokalbį. Pykomės vos ne iki skyrybų. Kažkodėl iš jos šaipiausi, tuo tarpu ji dėjo pastangas išlaikyti santykius. Vis dėl to pripažinau, jog tai (pornografija) kenkia mūsų santykiams ir nusprendžiau atsikratyti, kad būtumėm kartu. Iš esmės pornografijos nematau kaip labai blogo dalyko, bet kai tai tampa priklausomybė tada supranti kaip tai veikia mano pasamonę. o iki tol nesupratau. Sakyčiau, kad dabar mane labiau paveikia, negu kai tai darydavau… Mane ji dažnai vadindavo „iškrypėliu” ir visaip kitaip, daug šaukdavo ir pykdavo dėl visko. Nežinau ar tai dėl mano problemos ar dėl kažko kito. Po pusės metų, vėl „tai” padariau ir prisipažinau. Žinoma ji vėl pyko, bet susitaikėm… Atleido ir viskas kaip ir turėtų būti gerai. Bet taip nėra. Finansinė padėtis gera, karjera gera ir viskas labai gerai, bet ne santykiai… Nors ir nėra dėl ko pyktis, bet pykstamės.
Ji yra nuostabus žmogus ir ne vien aš taip manau… Tačiau ji kenčia dėl moterų pavydo ir vyrų dėmesio. Ji to dėmesio neieško, net vengia, nes buvo išprievartauta paauglystėje, vėliau bandyta dar kelis kartus netpačio tėvo, kuris buvo alkoholikas ir sukeldavo smurtą šeimoje. Vaikystėje matė ir bado… Taip pat teko kęsti vyrųsmurtą, buvo persileidimas… Ji turėjo alkoholio problemą, ją pavyko iššspręsti „užsikuodojant”, nors susinervinus užsimena, kad nori išgerti…
Kaip minėjau, mes labai daug pykstamės… Aš dažnai neištvėriu, pasakau kokį skaudų juokelį, ar kažkaip įžeidžiu. Ji labai greitai susierzina ir pradeda rėkti, net policiją kaimynai iškvietė. Man labai sunku susikalbėti kai ji pikta. Aš noriu gyventi taikiai, nes esu taikus žmogus, nors ir principingas. Mūsų santykiai tik prastėja ir jaučiuosi negerbiamas, kaip vyras ir žmogus. Man atrodo, kad ją kankina alkoholis ir nesugeba man atleisti, kas sukelia pyktį… Aš ją stengiuosi palaikyti: nusprendžiau negerti alkoholio, nutylėti kai ji šaukia ant manęs, stengiuosi nuraminti. Bandžiau kalbėtis su ja daugybę kartų, bet tai padeda tik laikinai… Ji man dažnai „prikiša”, jog aš nepaklausiu pakankamai dažnai, kaip jai sekasi, ji uždirba du kartus daugiau nei aš, neprisidedu prie namų ruošos, esu egoistas, rūpiu tik pats sau, nesirūpinu sąskaitomis… Iš dalies ji teisi, bet tai nereiškia, jog aš nieko neveikiu… Aš daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, nes turim verslą… Taip pat ir dirbu, bei mokausi… Ji, kaip ir aš, turėjo depresiją. Aš jau pusę metų geriu antidepresentus, o jai nesenai priskyrė, dėl to reikėjo „pakovoti” (priregistravau ją pats), nes nenorėjo pasakyti daktarui, kaip ištikrūjų jaučiasi, ypač artėjant mėnesinėms. Kalbėjo su daktaru ir prieš tai, bet niekada nepasisakė, kaip jaučiasi ištikrūjų.
Artėja mūsų vestuvės, o aš nenoriu padaryti klaidos… Aš ją myliu, bet jaučiuosi žeminimas ir negerbiamas. Prašau pagalbos! Ačiū!!!
Komentaras: Ačiū Jums už atvirumą. Pirmas įspūdis, kuris apima perskaičius laišką, kad Jūs abu gyvenate kažkokiame santykių chaose. Suprantu, kad laiškas niekada neatstos gyvo bendravimo ir bendraujant “akis į akį” situacija taptų aiškesnė, tačiau šiame laiške Jūs išsakote nemažai vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Teigiate, kad mylite ir ji myli Jus, tačiau: “myliu, bet labai daug pykstamės”, “pasakau jai skaudų juokelį”, “ji mane vadina iškrypėliu”, “nėra dėl ko pyktis, bet pykstamės” ir pan.
Įspūdis toks, kad Jūs vienas su kitu ne bendradarbiaujate, o kovojate neaišku dėl ko. Drįsčiau teigti, kad vestuvės šiame santykių etape būtų klaida. Kaip suprantu, pagrindinė problema yra Jūsų pomėgis seksualiai pasitenkinti žiūrint pornografinius filmus, kuriuos Jūs pats įvardijate kaip priklausomybę.
Kaip ir pats teigiate, iš esmės, pornografija nėra blogas dalykas, kartais išorinė stimuliacija yra naudinga abiems, tačiau, kai tai tampa kasdienybe turint pastovų partnerį šalia, jau reiktų susirūpinti. Pasitenkinimas žiūrint pornografinius filmus yra tik fizinis aktas pačiu su savimi, o du žmonės “mylisi”, vadinasi be lytinio akto šiame procese dalyvauja ir jausmai.
Nieko nerašote apie Jūsų abiejų seksualinį gyvenimą, koks jis? Ar Jūs bandote perkelti matytus pornografinius vaizdus į realų gyvenimą? Gal Jūsų partnerei tai nėra priimtina? Atsakykite sau į klausimą, kas tokio Jus jaudina “ten” ir ko Jūs negaunate “čia” ? Gal tai iš tikrųjų yra priklausomybės problema, kuri gali būti sprendžiama kompetetingų specialistų pagalba.
Kita dalykas, Jūsų draugės emocinė būsena, kuri kelia daug nerimo. Iš to, ką apie ją parašėte, galima spręsti, kad ji patyrusi nemažai psichologinių traumų, kurios neaišku ar kada nors buvo spręstos. Tai, kad ji buvo išprievartauta, neabejotinai turi įtakos ir jos seksualiniam gyvenimui ir apskritai psichinei būsenai.
Alkoholizmas, depresija – tai neišspręstų problemų simptomai. Jūs ir pats teigiate, kad turėjote depresiją, iki šiol geriate vaistus. Pirmiausiai kiekvienas iš Jūsų turi išsispręsti savas psichologines problemas, tik tuomet galėsite kurti “sveikus” , pagarbius, palaikančius santykius. Tuomet nebekils tokių problemų kaip: “ji uždirba du kartus daugiau”, “ tu man nepadedi buityje”, “kodėl neklausi, kaip man sekasi”, “jaučiuosi žeminamas ir negerbiamas” ir t.t.
Prieš priimant lemtingą sprendimą, atšokti vestuves, aš Jums primigtynai siūlau abiems apsilankyti pas šeimos santykių psichologą. Sekmės.
Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas