Esu įstrigusi draugystėje kuri nebeegzistuoja

Sveiki. Įstrigau. Tiksliau, esu įstrigusi jau keli metai. Draugystėje, kuri neegzistuoja, o neatsakyti klausimai ar neišspręstos situacijos vis grįžta, grįžta ir grįžta. Mintimis arba per sapnus. Tiesiog iš niekur susapnuoju žmogų.

O tas žmogus – tai buvusi draugė. Buvom, bent man atrodo (negaliu teigti už ją), labai artimos. Ir vieną dieną ji užtrenkė duris. Aš lig šiol nežinau, už ką. Kažką padariau, o gal pasakiau. Klausiau, n kartų ir visokiais
būdais – ji užsidarė ir neatsakė. O aš jau keli metai nerandu ramybės. Lyg pamirštu, lyg nurašau tai „jos problemoms”, bet vėl ir vėl noriu jai rašyti „Kas nutiko???“ O ji – atsako šaltai, kad „gi pamiršk, nes aš jau pamiršau“. Ar panašiai.

Nesuprantu, kaip taip vienu judesiu galima nukirsti viską. O aš išgyvenau ir depresiją, ir visą kitą puokštę jausmų – lyg netekusi šeimos nario. Ir tie neatsakyti klausimai dirgina. O kai žmogus gyvas – vis ir norisi klausti, kas, kodėl, už ką… Nes nukirto ji ne lėtai, o per akimirką. Rašiau žinutę, o atsakymo nebegavau. O galėjau (gal dar ir galiu) atsiprašyti už bet ką, ką padariau ar ko nepadariau.

Po jos tokios artimos draugės ir neturėjau. Kelis kartus su ja bandėme vėl bendrauti, bet aš nepajėgiu. Kaskart gavusi abstrakčią „naujo gyvenimo” žinutę ar sutikusi mieste, tenoriu kalbėti viena tema: kas-nu-ti-ko-ta-da…. Pačiai atsibosta, bet nerandu ramybės savy niekaip. Ir kitų temų gvildenti lyg niekur nieko – tiesiog nemoku. Net nebemoku normaliai jai rašyti. Rašau su sarkazmu. Vis norisi įkąsti. Užgauti. Kritikuoti kiekvieną jos judesį. Lyg kaip vaikas iš mamos prašyčiau dėmesio bloguoju elgesiu… Jaučiuos praėjusi visus „atsakyk man, prašauuu” būdus – nuo maldavimo iki visiško nemandagumo. Jos nepaveikė nė vienas būdas.

Kartais atrodo, lyg negaliu jos pakęsti. Bet sako, kad žmoguje nekenti to, koks esi pats. O man vis dar atrodo, kad mes labai skirtingos. Tas jausmų sąmyšis jos atžvilgiu sukyla 2-3 kartus per metus. Dažniausiai – po sapnų.
Negražus, bet teisingas žodis – užknisa. Užknisa ši ilgametė neišspręsta situacija.

Toks jausmas, lyg be jos atsakymų nerasiu ramybės. O gal vis gi tai įmanoma?

(Psichoseansai – mano svajonė, esu pradėjusi keletą kartų, dėl įvairių kitų dalykų. Bet finansai… pribaigia seansus.)

Man atrodo, kad nemoku būti gera drauge. Išties, jei su žmogumi suartėju per daug – nebemoku priimti jo tokio, koks yra. Tad stengiuosi (laimei, ir laiko stoka padeda) išlaikyti atstumus. Nežinau, ar yra žmogus, kuris mane pavadintų gera drauge. Drauge, ne pažįstama. Net ar gera pažįstama kam esu – abejoju. Na, menka savivertė – mano ryškiausia savybė! Po jos seka sarkazmas… gal tai susiję su negebėjimu būti gera drauge?

Įkyrioji (nes jaučiu, kad esu jai įkyrėjusi :)
Ačiū!!!

Komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas

Sveiki, nors ir pasirašote kaip „Įkyrioji”, taip į Jus kreiptis atrodo gan keblu. Vien jau todėl, jog tai tarsi bylotų, kad esate neva nederamai ir erzinančiai aktyvi, siekdama išsiaiškinti savo kančių šaltinį, o tam būtų sunku pritarti. Priešingai, šis atkaklumas man atrodo sveikintinas ir geras bruožas, visai suprantamas bei žmogiškas elgesys. Juo labiau, kad toks staigus ir niekuo nepagrįstas Jūsų buvusios draugės tylėjimas, klausimų ignoravimas, tai klasikinis psichologinio smurto pavyzdys.

Netikėtai sukurta distancija, emocinio šalčio siena, ypač jei tai daro jums artimas žmogus, gali stipriai žeisti, trikdyti, sukelti kaltės ir menkavertiškumo jausmus lygioje vietoje. Negi leistumėte artimam, jums brangiam žmogui taip kankintis? Ypač jei nežiniai išblaškyti užtektų vien kelių žodžių ar sakinių? Ar čia tokia didelė auka?

Sunku pasakyti, kas galėjo išprovokuoti tokią piktybišką reakciją. Gal jūsų draugystė ir nebuvo tikra, t.y. abipusė, Jūs ir pati laiške išreiškiate tokią mintį, abejonę, o gal išties įvyko kažkas labai nemalonaus, skaudaus ir tai paskatino jūsų buvusią draugę užsisklęsti. Akivaizdu tik tai, jog ji pasirinko tylėti, o Jūs to neįstengėte suprasti, priimti, susitaikyti.

Netikėtos gyvenimo permainos, kurios susijusios su emociškai mums reikšmingais įvykiais, jūsų atveju, brangios draugystės netektimi, gali būti vadinamos psichologinėmis krizėmis. Tai situacijos, dramatiški atvejai, kurie atidengia naujus skausmingos tikrovės fragmentus, apnuogina gyvenimo pastovumo iliuziją tuomet, kai esame tam visai nepasiruošę, perdėm ūmiai, staiga.

Mūsų suvokimui įprastas kasdienio pasaulio vaizdas ima byrėti. Tai tarsi netikėtai pakilusi teatro uždanga. Tuomet prireikia kartais ir visai nemenkų pastangų siekiant integruoti mūsų įprastam žinojimui nepaklūstančius naujus reiškinius. Sėkmės atveju, tai veda geresnės adaptacijos ir brandesnės asmenybės link. Kas manęs nenužudo – padaro stipresniu, F. Nyčės žodžiais tariant.

Jei emocinė įtampa ar tiesiog psichologinio diskomforto būsena, pasireiškianti kaip nerimas, pasimetimas, bejėgiškumas, baimė, neviltis ar kitais panašiais nemaloniais jausmais užsitęsia daugiau nei 2 mėnesius, tuomet galime kalbėti apie neįveiktos krizės chronizaciją. Tai gali sąlygoti fizinės ir/ar psichinės sveikatos negatyvius pokyčius, sukeliančius asmenybės integracijos, socialinio funkcionavimo, adaptacijos sunkumus, kas, pavyzdžiui, galėtų pasireikšti kaip valios, emocijų ar mąstymo sutrikimai.

Grįžtant prie Jūsų konkrečiai aprašyto atvejo, galime pamėginti pažvelgti į situaciją ir kitu aspektu. Dvidešimto amžiaus pradžioje amerikiečių socialinis psichologas Charles Cooley suformulavo veidrodinio atspindžio teoriją, kuri teigia, jog mus supantys žmonės turi įtakos „Aš vaizdo” formavimuisi. Jie yra tarsi savotiški veidrodžiai, jų nuomonę apie mus mes suvokiame kaip tikrą savęs vaizdą. Ir kuo tas žmogus yra svarbesnis, reikšmingesnis, tuo labiau jo/jos nuomonė apie mus mums yra vertingesnė. Panašu, jog draugė jums buvo gana reikšmingas žmogus, it šeimos narys, kaip rašote. Tad išeina, jog toks visiškas jūsų asmens ignoravimas, ypač kai tai daro artimas žmogus, galėjo turėti itin skausmingą ir destruktyvų poveikį Jūsų savivertei. Ko pasekoje, tiek nuvertinate save, jog netikite galinti kažkam būti ne tik kad drauge, o net pažįstama, net ir tai atrodo nebe jūsų jėgoms, o tuo išties atsisakau patikėti.

Suprantama, tai tik spėlionė, juk vienokių ar kitokių savivertės problemų, pilnai įmanoma, kad galėjo būti ir iki šios liūdnos pažinties, gal tai  tėvų auklėjimo ar tiesiog sunkios vaikystės padariniai. Tokiu atveju, tas atkaklus šiltų draugiškų santykių siekis labiau primintų norą kompensuoti tai, ko jau gan seniai trūko. O perlenkta lazda, kaip žinia, lūžta…

Minėjote, kad nėra galimybių kreiptis į psichologą, tad noriu informuoti, jog kiekvienam Lietuvos piliečiui priklauso 10 kasmetinių nemokamų konsultacijų, tereikia kreiptis į šeimos gydytoją, savo poliklinikoje.

Kaip ten be būtų, žinau tik vieną, jog išties gyventi – tai rizikuoti. Santykių paradoksas yra tame, kad jiems tenka atsiverti, o kuo labiau atsiveriame, tuo tampame labiau pažeidžiami, tačiau kito kelio nėra. O užsidaryti į saugų kiautą visada suspėsime. Apskritai daugelio žmonių kentėjimų priežastis yra gana universali, tai įsikibimas į „taip turėtų būti”, o juk gyvenimas yra gerokai turtingesnis ir lankstesnis nei bet kurio žmogaus vaizduotė.

Išorinės aplinkybės kartais išmoko mus tiesiog patiems tapti sau draugais. Taip, tai vienatvė, tačiau buvimas sau savimi, savęs priėmimas ir padaro mus stipriais, o savęs atstūmimas, bėgimas nuo savęs, kaip nuo mažai kam tikusio, neįdomaus asmens mus skatina ieškoti kitų draugijos, kad galėtume užpildyti atsivėrusią sielos tuštumą, dvasios dykynę ir suprantama – neišvengiamai nusivilti, nes atitikti kito galvoje susikurtam idealui niekas neturi galimybių, kad ir labai norėtų.

Psichologas Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
El.p.: info@psichika.eu
Foto: Josh Felise