Kaip persitvarkė žmonija
Kartą vienoje valstybėje pradėjo siautėti nuožmūs kalnų katinai manulai. Lūšies dydžio manulai puikiai laipiojo bet kokiom sienom, šokdavo ant žmogaus iš viršaus ir perkąsdavo gerklę. Kuo daugiau žmonių apgrauždavo manulai, tuo darėsi protingesni. Ant kojų buvo sukelta kariuomenė, vilkiniai šunys, mestos visos pajėgos ir šiaip ne taip manulai išnaikinti. Štai tada ir paaiškėjo, kad manulų apkandžioti žmonės ėmė darytis netikri.
Netikrųjų žmonių balsas tapdavo vis tylesnis, paskui pradingdavo visai ir jie tegalėdavo žiopčioti kaip žuvys, be to, jie ėmė blukti. Iš pradžių tapdavo neryškūs, juos buvo sunku išskirti minioje, paskui juos nustodavo pastebėti ir artimieji, galiausiai jie tapdavo visai peršviečiami ir vieną dieną jų nebeveikdavo gravitacijos jėga ir jie dingdavo kažin kur kosmose.
Buvo įsteigtas diagnostikos centras, kuriame buvo galima iš anksto nustatyti, ar žmogus tikras, ar ne. Jis buvo nudažytas juoda spalva kaip laidojimo rūmai, nes daugelis žmonių iš ten išeidavo visiškai nusiminę.
Netikrieji žmonės ėmė desperatiškai gelbėtis. Jie eidavo pas raganas, ieškodavo aštrių potyrių ar bandydavo suartėti su tikraisiais. Kai kurie milžiniškom pastangom blukimą pristabdė. Taip atsirado dar viena rūšis – pustikriai žmonės. Jie neišblukdavo, bet būdavo ypač neatsparūs bet kokiai bėdai – nuo negero žvilgsnio ar vakardienos maisto jie jau galėdavo susirgti, todėl nuolat turėdavo rūpintis savo sveikata. Tikrieji vis labiau užsidarė savo bendruomenėje ir pustikrių bėdos jiems buvo labai tolimos.
Po kelių kartų pustikriai žmonės tiesiog išmirė ir visur stojo taika beigi ramybė. Daugmaž tada kai kuriems tikriesiems žmonėms ant ausų ėmė rastis šepetėliai, didėti kūno plaukuotumas ir ryškėti dryžiai.
[spausdinta “Šiaurės atėnuose”]
Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info
Foto: Tambako The Jaguar / flickr