Faktai ir mitai apie kolonoskopijos tyrimą
Kolonoskopija – svarbus šiuolaikinės medicinos tyrimas, tačiau apie ją vis dar sklando daug mitų ir nepagrįstų baimių. Nors ši procedūra dažnai siejama su nemaloniais pojūčiais ar sudėtingu pasiruošimu, gydytojai pabrėžia, kad realybė gerokai skiriasi nuo visuomenėje paplitusių įsivaizdavimų. Todėl verta ramiai ir aiškiai panagrinėti pagrindinius faktus bei klaidingus įsitikinimus apie kolonoskopijos tyrimą. Plačiau apie tai pasakoja BIOFIRST klinikos gydytoja gastroenterologė Dalia Kasperavičiūtė.
Šiuolaikinė kolonoskopija – daugiau komforto, mažiau baimės
„Ne paslaptis, kad kolonoskopija – tai viena labiausiai žmones gąsdinančių procedūrų, tačiau šiuolaikinė kolonoskopija nėra procedūra, kurią būtų galima apibūdinti kaip „labai skausmingą“. Taip, ji gali būti nemaloni, gali būti juntamas tempimas, spaudimas ar pilvo pūtimas“, sako gyd. gastroenterologė D. Kasperavičiūtė.
Dalia Kasperavičiūtė
Kaip ir visur – technologijos sparčiai žengia į priekį. Naudojami lankstesni ir plonesni endoskopai, o pati atlikimo technika tapo gerokai švelnesnė nei prieš kelis dešimtmečius, tačiau prie tyrimo „neskausmingumo“ prisideda ir anestezija. Procedūrą atliekant be anestezijos, diskomfortas, deja, bus jaučiamas.
Anot gydytojos D. Kasperavičiūtės, pacientui svarbu suprasti, iš kur atsiranda diskomfortas. Procedūros metu gydytojas turi išpūsti žarnyno sieneles, kad galėtų aiškiai matyti gleivinę, todėl į žarnyną įleidžiamas oras. Būtent dėl to gali atsirasti tempimo ar pūtimo jausmas, primenantis pilvo spazmus.
„Didelę reikšmę turi ir anestezija. Daugeliui pacientų taikoma lengva ar vidutinė intraveninė anestezija leidžia atsipalaiduoti, sumažina nerimą ir diskomfortą. Kai kurie žmonės procedūros apskritai neprisimena.
Visgi kolonoskopijos tyrimas gali būti atliekamas ir be „užmigdymo“. Sprendimas priklauso nuo paciento sveikatos būklės, pageidavimų ir medicininių indikacijų. Atliekant tyrimą be anestezijos, pacientui prieš procedūrą paaiškinama tyrimo eiga, galimi pojūčiai. Taigi „visiškas užmigdymas“ – ne taisyklė, o viena iš galimybių.
Gydytojai taip pat pabrėžia psichologinį aspektą. Baimė, įtampa ir išankstiniai nusistatymai gali sustiprinti bet kokį pojūtį. Jei žmogus ateina į procedūrą labai įsitempęs, jo organizmas reaguoja jautriau. Todėl svarbus ir pasiruošimas – ne tik fizinis, bet ir informacinis. Kai pacientas žino, kas jo laukia, procedūra dažnai pasirodo daug paprastesnė, nei buvo įsivaizduota.
Žinoma, kiekvienas organizmas skirtingas. Yra situacijų, kai dėl anatominių ypatumų, po buvusių operacijų ar esant uždegiminiams procesams tyrimas gali būti sudėtingesnis. Tačiau tai individualūs atvejai, o ne bendra taisyklė.
Simptomai gali būti nebylūs
„Viena didžiausių klaidų – manyti, kad tyrimai reikalingi tik tada, kai organizmas jau siunčia aiškius signalus. Gydytojai pabrėžia, kad storosios žarnos ligos gali vystytis tyliai ir lėtai, be jokių ryškių požymių. Žmogus gali jaustis visiškai sveikas, dirbti, gyventi įprastą gyvenimą ir net neįtarti, kad žarnyne jau formuojasi pakitimai“, patirtimi dalijasi gastroenterologė.
Pasak D. Kasperavičiūtės, didžiausias kolonoskopijos privalumas yra tai, kad ji leidžia aptikti problemą dar prieš jai tampant liga. Pavyzdžiui, viena dažniausių tyrimo metu randamų struktūrų yra polipai – nedidelės gleivinės ataugos, kurios iš pradžių gali nesukelti jokių simptomų. Tačiau laikui bėgant dalis polipų gali supiktybėti ir tapti viena iš prielaidų vystytis kolorektaliniam vėžiui. Būtent todėl gydytojai dažnai sako, kad kolonoskopija yra ne tik diagnostinis, bet ir prevencinis tyrimas – ji leidžia ne tik rasti pakitimą, bet ir jį pašalinti dar prieš atsirandant pavojui.
Kai atsiranda simptomai, liga jau gali būti pažengusi. „Kraujavimas iš tiesiosios žarnos, ilgalaikiai tuštinimosi sutrikimai, nepaaiškinamas svorio kritimas ar mažakraujystė jau gali rodyti pažengusius pokyčius. Tai nereiškia, kad simptomai visada rodo rimtą ligą, tačiau jie yra signalas, kad reikia kreiptis į gydytoją, jog būtų galima aptarti ištyrimo galimybes.
Pasiruošimas „baisesnis“ nei tyrimas
Remiantis D. Kasperavičiūtės patirtimi, pats tyrimas, jei viskas vyksta sklandžiai, paprastai trunka apie dvidešimt–trisdešimt minučių, o kartais net trumpiau. Tuo tarpu ruošimasis tyrimui trunka parą laiko, kadangi žarnynas turi būti kruopščiai išvalytas, jog gydytojas galėtų aiškiai matyti gleivinę ir įvertinti galimus pakitimus.
„Bendrai pasiruošimas kolonoskopijai pradedamas likus kelioms dienoms iki tyrimo. Laikomasi specialios dietos. Rekomenduojama vengti maisto, kuris gali užsibūti žarnyne ar palikti daug skaidulinių likučių – tai reiškia, kad reikia riboti kai kurias daržoves, vaisius, grūdinius produktus ar kitus sunkiau virškinamus patiekalus. Likus dienai iki tyrimo dažniausiai pereinama prie skystesnio maisto arba laikomasi kitų rekomendacijų, jei gydytojas nurodė. Svarbiausia pasiruošimo dalis – žarnyną valančių preparatų vartojimas. Šie vaistai skirti sukelti intensyvų žarnyno turinio pasišalinimą, todėl pacientui tenka dažnai lankytis tualete“, pasakoja gydytoja gastroenterologė.
Būtent šis etapas daugeliui žmonių atrodo nemaloniausias – ne tiek dėl skausmo, kiek dėl nepatogumo, planavimo sudėtingumo ar laikino diskomforto. Kai kurie pacientai nerimauja dėl vartojimo režimo, tačiau gydytoja pabrėžia, kad preparatus reikia vartoti tiksliai taip, kaip nurodyta, nes savavališkas dozavimo keitimas gali pabloginti žarnyno išvalymą.
D. Kasperavičiūtė teigia, kad žarnyno paruošimo kokybė turi tiesioginę įtaką tyrimo rezultatams. Jei žarnyne lieka maisto likučių ar nepakankamai pasišalinusio turinio, gydytojas gali nepastebėti smulkių pakitimų, polipų ar ankstyvų gleivinės pokyčių. Tokiu atveju kartais tenka tyrimą kartoti, o tai pacientui reiškia papildomą diskomfortą. Taigi medikai dažnai kartoja, kad pasiruošimas yra ne mažiau svarbi procedūros dalis nei pats kolonoskopijos atlikimas.
Ligoms amžiaus nėra
Nors profilaktinė storosios žarnos patikra dažniausiai rekomenduojama vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonėms, amžius nėra vienintelis kriterijus sprendžiant, ar reikalingas tyrimas. Gydytojai pabrėžia, kad kolonoskopija gali būti skiriama ir gerokai jaunesniems pacientams, jeigu atsiranda nerimą keliančių simptomų arba yra medicininių indikacijų.
„Jauni žmonės kartais klaidingai mano, kad žarnyno ligos yra tik vyresnio amžiaus žmonių problema. Tačiau medicinos praktika rodo, kad tam tikros ligos gali pasireikšti ir ankstyvame gyvenimo tarpsnyje. Pavyzdžiui, uždegiminės žarnyno ligos, tokios kaip Krono liga,opinis kolitas neretai diagnozuojamos ir jaunystėje ar net paauglystėje. Šios ligos gali sukelti pilvo skausmą, viduriavimą, svorio kritimą ar kitus simptomus, kurie reikalauja išsamesnio ištyrimo“, pasakoja gydytoja gastroenterologė.
Medikė taip pat atkreipia dėmesį, kad jaunesniems pacientams kolonoskopija gali būti rekomenduojama esant kraujavimui iš tiesiosios žarnos, ilgalaikiams tuštinimosi pokyčiams, nepaaiškinamai mažakraujystei ar įtariant žarnyno gleivinės uždegimą.
Gastroenterologų bendruomenė pastebi, kad storosios žarnyno ligos tampa „jaunesnės“. Tam įtakos gali turėti gyvenimo būdas, mitybos įpročiai, fizinio aktyvumo stoka ar genetiniai veiksniai. Taigi, jei atsiranda simptomų ar gydytojas mato medicininį pagrindą tyrimui, kolonoskopija gali būti atliekama bet kuriame amžiuje – tiek jaunam, tiek vyresniam pacientui.
Polipektomija – du zuikiai vienu šūviu
D. Kasperavičiūtė teigia, kad kitas kolonoskopijos privalumas – polipektomija. Aptikus polipą, jis dažniausiai pašalinamas tos pačios procedūros metu ir siunčiamas histologiniam ištyrimui į laboratoriją.
„Tai reiškia, kad potencialus ikivėžinis pakitimas pašalinamas iš karto, nelaukiant atskiros procedūros ar operacijos. Tokia galimybė daro kolonoskopiją ne tik diagnostiniu, bet ir gydomuoju tyrimu“, sako medikė.
Žinoma, yra atvejų, kuomet dėl polipo dydžio ar struktūros vienmomentiškai to atlikti negalima, tačiau tokiais atvejais, pacientui nurodomas tolimesnis veiksmų planas.
Greitas grįžimas į įprastą gyvenimo ritmą
Jeigu pacientui buvo taikyta anestezija, tą dieną rekomenduojama pailsėti ir nevairuoti. Kitą dieną dauguma pacientų gali grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.
„Ilgesnis fizinio krūvio ribojimas gali būti rekomenduojamas tik tuo atveju, jei buvo pašalinti didesni polipai ar atliktos sudėtingesnės intervencijos“, patarimais dalijasi D. Kasperavičiūtė.
Ligų istorija – individuali
Pasak gastroenterologės, vis dar gana dažnai klaidingai manoma, kad didelė dalis kolorektalinio vėžio atvejų diagnozuojama tik tiems žmonėms, kurių šeimoje yra šios ligos istorija. Nors šeiminė anamnezė yra svarbus rizikos veiksnys, ji nėra vienintelė indikacija.
Genetika gali padidinti tikimybę susirgti, tačiau gyvenimo būdas ir aplinkos veiksniai taip pat vaidina reikšmingą vaidmenį. Gydytoja pabrėžia, kad ilgalaikiai mitybos įpročiai, mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, nutukimas ar tam tikri žarnyno mikrofloros pokyčiai gali turėti įtakos ligos vystymuisi. Todėl net ir žmonės, kurių artimieji nesirgo storosios žarnos vėžiu, negali automatiškai laikyti savęs visiškai saugiais.
Šeimos istorija iš tiesų yra vienas iš rizikos signalų – jeigu giminėje buvo ankstyvų storosios žarnos vėžio atvejų ar tam tikrų paveldimų sindromų, gydytojai gali rekomenduoti pradėti tikrinimą anksčiau ir tikrintis dažniau. Tačiau rizika vertinama kompleksiškai, atsižvelgiant į visą paciento „sveikatos paveikslą“.
Svarbiausia žinia yra ta, kad profilaktinis tyrimas nėra skirtas tik „rizikos grupėms“. Kartais liga gali išsivystyti be jokių akivaizdžių signalų, todėl reguliari patikra laikoma vienu efektyviausių būdų aptikti pakitimus ankstyvoje stadijoje ir užkirsti kelią sunkesnėms ligos formoms.
Slapto kraujo išmatose testas – nėra alternatyva kolonoskopijai
Slapto kraujo išmatose testas (iFOBT) yra patogus ir neinvazinis metodas, tačiau jis negali atskleisti visų galimų pakitimų žarnyne. „Taip, šis testas padeda nustatyti kraujo pėdsakus išmatose, kurie gali būti vienas iš nerimą keliančių signalų, tačiau jis neleidžia įvertinti žarnyno gleivinės tiesiogiai ir neparodo visų polipų ar mažesnių pakitimų“, pasakoja gastroenterologė.
Jeigu slapto kraujo testas yra teigiamas, gydytojai visuomet siūlo atlikti kolonoskopiją, siekiant tiksliai nustatyti kraujavimo priežastį. Visgi net ir gavus neigiamą testo rezultatą, dar nereiškia, kad žarnyne nėra jokių pakitimų – todėl iFOBT testas negali pakeisti kolonoskopijos.
Medicinos praktikoje alternatyvūs tyrimai dažniausiai naudojami kaip atrankos priemonė arba pirmasis žingsnis patikros procese, tačiau kolonoskopija išlieka tiksliausias ir išsamiausias metodas, nes leidžia ne tik diagnozuoti, bet ir prireikus iš karto atlikti gydomąsias procedūras.
„Dauguma su kolonoskopija susijusių baimių kyla iš mitų ar informacijos stokos, o realybėje tai saugi, kontroliuojama ir dažnai gerokai paprastesnė procedūra, nei įsivaizduojama. Laiku atliktas tyrimas gali ne tik padėti anksti nustatyti ligą, bet ir užkirsti jai kelią. Svarbiausia – ne atidėlioti, o rūpintis savo sveikata atsakingai ir sąmoningai“ – padrąsinančiai sako BIOFIRST klinikos gydytoja gastroenterologė Dalia Kasperavičiūtė.