Faraono išmintis arba kaip atsirado pinigai?

Portalo iliustracija / Premium license

– Žiūrėkite, – tarė faraonas žyniams, – apačioje ilgos eilės grandinėmis sukaustytų vergų nešančių po vieną akmenį ir juos saugo daugybė karių. Kuo daugiau vergų – tuo geriau valstybei, taip mes visada galvojome. Bet kuo daugiau vergų, tuo didesnis ir maišto pavojus. Mes didiname sargybinių skaičių. Esame priversti gerai savo vergus maitinti, antraip jie neišgalės imtis sunkių darbų. Bet jie yra tinginiai ir vis tiek, galiausiai, menkai dirba bei linksta į maištą.

– Pažiūrėkite, jie vos kruta, o aptingusi sargyba neragina ir nečaižo jų bizūnais, net tų, kurie pakankamai sveiki ir pajėgūs… Bet netrukus jie išsijudins ir man net neprireiks prižiūrėtojų, kurie irgi pavirs vergais. O padaryti tatai galima šitaip. Tegu šiandien, leidžiantis saulei, šaukliai paskelbia tokį faraono įsaką:

„Nuo rytojaus visiems vergams dovanojama visiška laisvė. Už kiekvieną į miestą atneštą akmenį laisvas žmogus gaus vieną monetą. Monetas galima bus apkeisti į maistą, drabužius, būstą, rūmus ar į patį miestą. Nuo šiol jūs esate laisvi žmonės.“

Kita dieną faraonas ir žyniai vėl pakilo į dirbtinai supiltą kalvą. Atsivėrė stulbinantis vaizdas. Tūkstančiai žmonių, buvusių vergų, lipdami vieni kitiems per galvas ir runktyniaudami tempė tuos pačius akmenis. Kai kurie apsipylę prakaitu nešė net po du. Kiti, kurie nešė po vieną, bėgo taip, jog kilo didžiausi dulkių debesys. Kai kurie sargybiniai irgi nešė akmenis. Žmonės laikė save laisvais, mat buvo nuimtos grandinės, ir stengėsi gauti kuo daugiau monetų, kad galėtu kurti savo laimingą gyvenimą.

Faraonas dar kelis mėnesius užlipęs ant kalvos su pasitenkinimu stebėjo apačioje vykstančius procesus.

O pasikeitimai buvo stulbinantys. Dalis buvusių vergų susibūrė į nedideles grupeles ir savadarbiais vežimais, apsipildami prakaitu, stūmė didžiausias krūvas akmenų.
– Jie dar daug visokių išradimų prisigalvos, – patenkintas sau po nosimi subambėjo faraonas, – va jau atsirado ir maisto bei vandens nešiotojai. Greitai patys išsirinks sau viršininkus, teisėjus. Ir tegu, juk jie save laiko laisvais, bet esmė nepasikeitė: jie ir toliau tampo akmenis….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *