Fizinio raštingumo kelionė – labiau emocinis ar fizinis iššūkis?

Pasaulinė sveikatos organizacija pabrėžia reguliaraus fizinio aktyvumo ir fizinio raštingumo didinimo svarbą. Norint suprasti teigiamą fizinio aktyvumo poveikį, jo fiziologinę naudą ir psichosocialinius aspektus, reikia išmanyti fizinį raštingumą.

JAV fizinis raštingumas aiškinamas kaip gebėjimas judėti turint kompetenciją ir pasitikėjimą, Australijoje fizinio raštingumo supratimas apima fizines, psichologines, pažinimo ir socialines sritis, tačiau fizinio raštingumo apibrėžimų sisteminėje apžvalgoje 70 proc. mokslinių straipsnių patvirtino pradininkės britų profesorės M. Whitehead iškeltą koncepciją 2001 metais, jog fizinis raštingumas tai motyvacija, pasitikėjimas, fizinė kompetencija, žinios ir supratimas vertinti ir prisiimti atsakomybę už fizinę veiklą visą gyvenimą. Fizinio raštingumo kelionė yra pakankamai sudėtingas ir netrumpas procesas, susidedantis ne tik iš fizinių, bet ir psichologinių iššūkių.

Pirmiausia asmuo turi turėti motyvacijos nuosekliai užsiimti fizine veikla. Motyvacija formuojasi tenkinant tris pagrindinius individo psichologinius poreikius: savarankiškumą, kompetenciją ir ryšį. Vidinė motyvacija judėti didėja, kai individas jaučiasi savarankiškas fizinėje veikloje, turi galimybę pats daryti įtaką fiziniams veiksmams, taip patirdamas ryšį su aplinka bei suvokdamas savo kompetenciją judėti. Tuo pačiu asmens motyvaciją palaiko žinios, kurios užtikrina, kad veikla būtų saugi, techniškai teisinga ir efektyvi, ir supratimo, kodėl tai turėtų būti daroma.

Žinios ir supratimas yra svarbūs, nes fizinio raštingumo vystymasis yra pažinimo procesas, reikalaujantis asmens gebėjimų mąstyti ir priimti savo sveikatai palankius sprendimus, numatyti savo galimybes judėti ir įveikti fizines ir emocines kliūtis. Tam reikia, kad asmuo turėtų žinių ir supratimo, kad galėtų veikti taip, kad skatintų savo fizinę ir emocinę gerovę.

Asmenys nuolat renka informaciją apie savo ankstesnę fizinio aktyvumo patirtį, dabartinę fizinės veiklos aplinką ir būsimas jos galimybes, taip formuodami skirtingą supratimą apie fizinį aktyvumą. Kuomet asmuo žino ir supranta, kodėl reikia judėti, visa tai prisideda prie asmens pasitikėjimo lavinti tam įgūdžius. Pasitikėjimas savimi yra susijęs su fizine kompetencija, kuri atspindi individo pasitikėjimą savo kompetencijomis judėti, kitaip tariant tai subjektyvi patirtis, susijusi su asmens tikslais bei vertybėmis. Visi šie keturi fizinio raštingumo elementai, t.y. motyvacija, žinios, supratimas ir pasitikėjimas, galiausiai formuoja asmens psichomotorinius ir fizinius gebėjimus, t.y. fizines kompetencijas, užtikrinančias, kad judesys bus atliktas kompetentingai. Šios kompetencijos yra būtina sąlyga norint dalyvauti fizinėje veikloje.

Fizinė kompetencija paprastai vertinama kaip tinkamas motorinių įgūdžių įvaldymas, atsižvelgiant į asmens poreikius. Tik tuomet, kai asmuo pereina per šias visas penkias sritis – turi motyvacijos judėti, žino ir supranta judėjimo reikšmę, pasitiki savimi fizinės veiklos metu ir geba lavinti fizines kompetencijas, daroma prielaida, kad jis galės būti aktyvus visą gyvenimą ir yra fiziškai raštingas.

Neatsižvelgiant į socialinius veiksnius, turinčius įtakos fizinio aktyvumo ir gyvenimo būdo pasirinkimui, kurie yra pagrindiniai fizinio aktyvumo skatinimo veiksniai, fizinis raštingumas gali būti labiau efektyvesnis, refleksyvesnis ir visapusiškesnis būdas skatinti fizinį aktyvumą įvertinant svarbias asmens psichosocialines aplinkybes.

Parengė Domilė Augulė