Gal aš turiu kažkokią aurą, kuri pritraukia žmonių patyčias ir žeminimą…0 (0)
Klausimas: Nežinau ką daryti, todėl nusprendžiau parašyti Jums. Nesuprantu kas man darosi. Juk nesu visiška nevėkšla. Žinau, kad gebu mokytis, kad galiu būti disciplinuota, atsakinga, siekti tikslų, racionaliai vertinti ką sugebu, o kokioje srityje turėčiau dar padirbėti…. Bent jau tokia buvau mokykloje.
Aš nesuprantu, ar aš turiu kažkokią aurą, kuri pritraukia žmonių patyčias ir žeminimą…. Mokykloje iki 5 klasės auklėtoja žemino visų akivaizdoje. Ir blogiausia tai, kad papasakojusi mamai (mama dirbo mokytoja toje pačioje mokykloje), ji tiesiog pasakydavo, kad aš, kaip vaikas, turiu lakią vaizduotę. Aš taip bijojau mokytojos, kad skaityti normaliai pradėjau tik baigus 4 klasę.
Nuo 5 klasės viskas pasikeitė. Patyčios prasidėjo iš vaikų, todėl, kad pirma klasėje pradėjau bręsti… Visa pagalba iš mano šeimos buvo – „nekreipk dėmesio”.
Bet ir namuose kartais nieko gero nebūdavo…. Visą laiką augau su mintimi, kad būtų žymiai geriau, jeigu bučiau gimusi berniuku, nes tėvas norėjo pirmagimio sūnaus, nes ir mamai tada galėčiau daugiau padėti. Bent jau tai dažnai girdėdavau. Suaugusieji kartais tikrai nesuvokia, kad kambarių sienos nėra tokios jau ir storos, kad vaikas negirdėtų apie ką jie kalba… Tėvas mus su sese paliko, kai man buvo vos dveji, ir mama persikėlė gyventi pas močiutę.
Močiutė niekada nepamiršdavo paminėti, kad aš to nedorėlio dukra, paveldėjusi vos ne visas jo ydas ir dar retkarčiais būdavau „gražiai“ pavadinta „kalė”.
Bet didžiausias pragaras prasidėjo kai man buvo 13 metų. Nežiūrint visų tų situacijų, aš šventai tikėjau, kad šeima visada bus šalia, kas be nutiktų… Visgi jie visada padėdavo. Bet tuomet mama ištekėjo už žymiai vyresnio vyro (beveik močiutės bendraamžio) ir visi buvo prieš. O kadangi mama išsikraustė pas savo vyrą, visą pykčio bangą turėjome atlaikyti mes su sese. Tai buvo ir keiksmažodžių kalbos, skambinėjimas kaimynams ir mūsų šmeižimas, ji net maistą slėpdavo, neva nuo mūsų motinos. Net į svečius atvažiuojantis dėdė ir teta, manydami, kad mes nematom, patyliukais nešdavo močiutei maistą, nes mes su sese viską suvalgom….
Negaliu iki šiol mamai atleisti to, su kokiu lengvumu ji mus su sese atidėjo į antrą planą. Mes net neturėjome kur nakvoti, nes naujuose namuose kambariai būdavo skirti jo vaikams ir anūkams. Tad likom gyventi pas močiutę, su visomis pasekmėmis. Niekas tuo metu net nesikalbėjo su mumis, tik šaukė ir keiksnojosi.
Žodžiu, namie bardakas, nors į mišką bėk, mokykloje irgi ne kas… Nusivyliau savimi, kad pasidaviau, neatlaikiau įtampos. Numojau į savo gyvenimą ranka. Pati viską sugadinau. Ir nuo to laiko taip ir plaukiu pasroviui. Baigiau bet ką, su mano diplomu jaučiuosi lyg visai nebūčiau studijavusi… Darbe vos atlaikau įtampą, nes tiesiog paprasčiausiose situacijose sudėtinga bendrauti su žmonėmis. Ir sesuo jau sukūrė savo šeimą, taip kad beveik visai nesusitinkam…
O aš tarsi užstrigau vietoje. Nežinau, pasidaviau. Pavargau. Nenoriu būti socialiai neįgali. Nenoriu galvoti, kad esu vis dar ta „kalė”…
Praėjo jau devyneri metai, o aš niekaip negaliu prisiversti ką nors keisti savo gyvenime. Vis atrodo, kad kiti žmonės sužinos, kad esu ta „kalė”… Bijau gyventi. Bijau visko, viso dabartinio pasaulio. Nesuprantu kaip kiti siekia tikslų, keliauja, susipažįsta. Nesuprantu kaip mano sesuo toliau gyvena, kuria šeimą.
Apskritai, ką aš galiu sudominti? Anksčiau, bent jau, tapyba padėjo, o dabar nieko nenoriu.
O juk mūsų šeima nėra asociali. Bet turbūt už to padorumo tūnojo visai kiti žmonės. Dabar visiškai jais nepasitikiu, nors ir mūsų santykiai žymiai pagerėjo. Bet negaliu sugriauti tos sienos.
Labai atsiprašau už ilga laišką, beveik niekam to nepasakojau, juk mūsų šeima padorumo įsikūnijimas. Kai kartą apie tai mėginau vienam žmogui kalbėti – jis tiesiog nepatikėjo…
Justina (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Asta Budvytienė:
Sveika, Justina. Sunku save mylėti ir gerbti, kai vaikystėje gavai tiek negatyvių žinučių savo atžvilgiu. Psichologinis užprogramavimas vaikystėje yra itin stiprus. Vaikas, kuriam nuolat kalama į jo mažą galvelę, kad nieko vertas, yra pastoviai žeminamas, labai lengvai patiki tuo, kad yra niekam tikęs, nevertas meilės. Tokiam žmogui, net ir užaugusiam, be galo sunku patikėti, kad jis vertas gražaus žodžio, meilės, pagarbos, kad jis gali džiaugtis gyvenimu, siekti savo tikslų. Nes jų viduje – tvirtai įaugusi nuostata „Aš nepakankamai gera(s)“. Todėl jie labai lengvai į savo gyvenimą pritraukia nesėkmes, išnaudotojus ir despotus žmones.
Dėl blogos savijautos nesi kalta. Juk tada buvai vaikas, o brangiausi ir už tave atsakingi žmonės nesuteikė gražios ir laimingos vaikystės. Tavo šeimos nariai gal ir nelinkėjo tau blogo, tačiau jų pačių sielos žaizdos vertė juos taip elgtis. Suprantama, tai nepateisinimas, tačiau galbūt tau bus šiek tiek lengviau bent truputį jiems atleisti. O tai reikalinga TAU, ne jiems. Kad nesinešiotum savyje kančios akmenų. Juk tau dabar reikia susikurti gražų ir laimingą gyvenimą. Tie akmenys išeikvoja labai daug energijos, kurią gali skirti gražaus ir laimingo gyvenimo kūrimui.
Tai, kad parašei šį laišką, rodo, kad esi pasiruošusi kažką dėl savęs padaryti, tik nežinai už ko griebtis.
Sakai, kad gali būti atsakinga, disciplinuota, realiai vertinanti situaciją ir save. Puiku, nes šios savybės greičiausiai niekur nedingo, tik apsiklojo užpernykščiais skaudulių lapais. Kitaip sakant, nematai kur jas panaudoti. Tai va, jos tau pagelbės dirbant su savimi. O kaip su savimi dirbti, tai čia jau, kaip sakoma, skonio reikalas. Nueiti į biblioteką ar knygyną, pradėti skaityti psichologines knygas ir iš jų kažką paėmus pritaikyti praktiniame gyvenime. Arba pasiimti vieną ir atlikinėti visas praktines užduoti iš eilės. Apsilankyti pas psichologą, psichoterapeutą, koučerį, kunigą (kuris nepažinotų jūsų šeimos) ir paprašyti patarimo ar įžvalgų. Kasdien medituok, melskis. Lankytis saviugdos stovyklose, seminaruose, „gyvuose“ arba „online“, įsitrauk į kokią nors veiklą – šokius, dainavimą, savanoriavimą, keliautojų klubą. Pateiksiu ir aš keletą patarimų.
Jei nusipirktum namą, pilną šiukšlių, ką darytum? Kankintumeisi, kaltintum buvusius šeimininkus ar tiesiog išsivalytum? Greičiausiai trumpai leidus sau supykti, pasiraitotum rankoves ir imtumei kuoptis. Su vidinėmis šiukšlėmis yra tas pats. Net jei ir ne pati sau įteigi trukdančių nuostatų, minčių apie save bei pasaulį, net jei ir ne pati save sutraumavai, su tomis žaizdomis bei šiukšlėmis teks tvarkytis pačiai, kad ir kaip tai būtų bjauru ir skausminga.
Daug rašai apie praeitį ir beveik nieko – apie dabartį. Nežinau ar šie bjaurūs prisiminimai kankino tave nuolatos, ar tik dabar užplūdo. Bet kuriuo atveju, bent ketvirtį valandos kasdien skirk jiems, gali netgi užrašyti ant lapo, paskui balsu perskaityti. Leisk sau pajusti pyktį, liūdesį, skausmą ir kitus jausmus. Pabūk tame ribotą laiką (15-30 minučių), jei jausi, kad nori dar, paskirsk dar papildomai laiko. O paskui paleisk. Pasakyk sau „buvo kaip buvo“, „pagalvosiu vėliau“. Išjausk ir paleisk. Jei reguliariai tam skirsi laiko, jausmai pamažu rims, be to, bus mažiau poreikio galvoti apie tai nuolatos. Kai kurie autoriai tai vadina išgedėjimu dėl to, ko negavai. O juk negavai daug – besąlygiškos meilės, saugumo, pagarbos, palaikymo, ramybės.
Būtinai kasdien pasivaikščiok, nes fizinis krūvis, kaip rodo tyrimai, padeda gydyti depresiją.
Pagalink lapą pusiau. Kairėje pusėje surašyk visas negatyvias mintis apie save. Dešinėje surašyk racionalias mintis, pabūk savo advokate ir paneik kairėje surašytas.
Sakai, santykiai su giminaičiais pagerėjo, nors visiškai jais nepasitikite. Tačiau tai galbūt nėra pats blogiausias variantas. Jei Jums reikalingi šie santykiai, galima juos palaikyti paviršutiniškus, kalbant apie orą, aktualias naujienas, pasakojant vieni kitiems nereikšmingus savo gyvenimo įvykius. Liečiant tik „saugias“ temas, neprisimenant praeities, kartu neplanuojant ateities, nekalbant apie jautrius dalykus.
Dabar tavo darbas – ne pakeisti juos, bet padėti sau. O tada jau spręsi kaip su jais elgtis – bendrauti šaltai arba maloniai, bet paviršutiniškai arba visai nebendrauti, atsiriboti, nutraukti ryšius. Kai padėsi sau, visi variantai bus savaip geri.
Sėkmės!
Psichologė Asta Petrauskienė | psichologijoscentras.lt
El. p.: asta.budvytiene@yahoo.com
Iliustracija: Kyle Broad
Taip pat kviečiame moteris ieškoti vidinės stiprybės mūsų centro organizuojamose stovyklose >>