fbpx

Kamuoja galvos svaigimas, panikos atakos ir derealizacijos jausmas
5 (1)

8 Responses

  1. Deividas parašė:

    Sveiki, man 21 metai ir turiu panasia panika ziauriai blogai yra ,kaip gydites ir kas padeda, esu anglijoj ir nelabai anglai nori gyditi ar kazka daryti .

    • Algirdas parašė:

      Deividai, gal vis tik reiktų kaip tai patekt pas psichiatrą, nes žinau, jog panikai gydyti yra ir kai kurie antidepresantai skiriami, gal yra ir konkrečiai būtent panikai vaistų, bet tokių juk be gydytojo išrašymo neįsigysi, keista, kodėl anglijoj nelabai nori tai gydyti, nors taip pagalvojus,-psichotropiniai vaistai žymiai brangesni nei koks paracetamolis, o tenai, kiek žinau, jei medikas skiria tau vaistą, tai gauni jį nemokamai, tai todėl gal ir nenori jie tokiais atvejais gydyt…

  2. Paulina parašė:

    Sveiki, po pusmečio kovojimo su kasdieniu nerimu ir panikos priepuoliais, pagalvojau, kad galbūt pravers mano patirtis. Man 20m. esu linkusi labiau viską imti į galvą. Pirmasis priepuolis prasidėjo iš niekur, nesupratau kas vyksta, taigi kaip ir dauguma nuvykau į priimamąjį. Ten paklausė ar nevartojau narkotikų.. Visgi į fizines nelaimes žiūrima rimčiau. Nežinojau kas tai, todėl bandžiau įvesti simptomus į internetą ir pamačiau daugybę žmonių, kurie jaučia lygiai tą patį (širdis, mirsiu, išprotėsiu, negaliu būt viena, nes bet kada gali įvykti tragedija). Paskaičiusi žmonių patirtis kurios siekė 10ties metų laikotarpį padariau išvadas: jokių vaistų ir psichiatrų. Aišku, tai mano atvejis, kadangi tai tik nerimas ir priepuoliai, nieko rimčiau. Nuėjau pas psichologę, atradau daugybę problemų, kurių net nežinojau. Po pirmojo seanso jaučiausi visiškai rami, bet nerimas kartojasi bet kuriuo metu ir iš niekur. Nuėjau pas psichologę dar du kartus, bet vėliau nebeturėjau laiko, nes dirbau po 12h, taigi mėnesiui laiko, buvau juos užmiršusi, nes neturėjau laiko apie juos prisiminti ir galvoti. Bet po mėnesio (kai tiek nebedirbau) jie grįžo, tokie kaip seniau, tada pagalvojau ,,kaip aš jų nemėgstu, kodėl jie manyje jeigu aš jų nemėgstu?\”. Kilo noras daryti priešingai negu nori mano kūnas. Rugpjūčio galo rytą išėjau be striukės ir visas kūnas drebėjo nuo šalčio, bet jaučiau, kad man to reikia, kažkokio sukrėtimo. Iš ankščiau bijojau daugiau bendrauti su žmonėmis arba susipažinti su naujais, pagalvojau jeigu aš to bijau, būtent tai ir darysiu. Pradėjau skaityti literatūrą, kaip negalvoti negatyviai, pakeisti pozityvu. Visa tai daro tavo viena neigiama mintis, kuri pavirsta į visą scenarijų. Per mėnesį su puse, aš sugebėjau pakeisti savo požiūrį į nerimą ir panikos priepuolius. Kaip kad išsiaiškinau su psichologe, mano atveju, nerimas atsirado todėl, kad vaikystėje buvo problemų artimiausių žmonių tarpe. Taip mane tai įtakotų ir vaikystės prisiminimai būtų blogi, bet dėl jų man nebūtų prasidėję priepuoliai. Kaip aš pati nesenai supratau, man priepuoliai prasidėjo todėl, kad nemokėjau išleisti pykčio į išorę. Daugelio metų palankus būdas nekeliant problemos kitiems, visada sutinkant su kitų nuomone, niekada neprieštaraujant ir viską laikant savyje, atvedė mane iki priepuolių, nes tik taip kūnas išleido savo visą neigiamą energiją. Dabar prisimenu kokia būdavau vaikystėje, visada išsakydavau savo nuomone, buvau labai užsispyrusi ir jeigu nenoriu, nedarysiu. Tačiau kiekvieną dieną kartojami žodžiai ,,neatsikalbinėk, aš geriau žinau, tu darysi taip ir nekitaip\” įpratino nusileisti ir nesakyti savo nuomonės. Visai nesenai įvyko lūžis, atrodo lyg sugrįžau į save. Perskaičiau knygą Brenda Shoshanna ,,Gyvenimas be baimės\”. Ji man labai padėjo, supratau, jog tai tik baimė. Taip pat labai padėjo kai dariau viską ko bijojau. Labiausiai bijojau pasakyti žmonėms savo norus, nesutikti su jų nuomone. Kai pradėjau tai daryti pasijusdavau labai gerai ir jau mėnesis kai sakau visiems viską ir negaunu blogo atsako ar atstūmimo, o galvodavau, kad negaliu to daryti, nes kiti supyks ant manęs, kad ir aš turiu nuomonę. Dabar tai juokinga, bet aš to bijojau. Labiausiai reikia išmokti būti su savimi ir savimi. Išleisti mintis, emocijas į paviršių. Jei nesinori apkrauti draugo, pažįstamo, puikus variantas nueiti pas psichologą, kad ir kelis kartus. Prieš kelias dienas, kai buvau palūžusi dėl gyvenime susiklosčiusių situacijų ir protas suprato, kad teks išeiti iš komforto zonos, supanikavau viduje ir prasidėjo drebėjimas, kaip būdavo anksčiau priepuolio metu, tačiau viduje jaučiau tik liūdesį, jokio nerimo, nes tai praeis ir tai nėra baimė. Aš darysiu, išlipsiu, tai išbandymas, bet aš tai įveiksiu, tai ko bijoti. Tas drebulys praėjo neįtikėtinai lengvai, tiesiog savęs paklausiau ,,ko aš bijau\” supratau, kad nieko. Daugelis bėga nuo savęs, užsiima, stengiasi kažką veikti, bijo savo vidaus ir nesprendžia problemos. Tai, kaip ir raminamieji, jie tik nutolina problemą, o priepuoliai grįžta. Geriau spręsti dabar, o ne po daugiau laiko. Aš ir dabar jaučiu minimalų drebulį,nes dabar kalbu apie savo vidų, bet tai manęs neprovokuoja į didesnius kūno veiksmus. Aš atradau savo vaistą – išleisti į išorę savo emocijas ir leisti kitiems žinoti kokios jos. Jūs tikrai galite atrasti savo vaistą, o dėl priepuolių nėra ko bijoti. Jūs esate nuostabus, sveikas kūnas su protu turinčiu beribes galimybes. Pasaulyje galite padaryti tiek daug gražių dalykų, tai kodėl apsistojate ties savo priepuoliais, juos iškeliate kaip svarbiausią dalyką. Jie tik sako jums, kad švaistote laiką nemėgstamiems dalykams, pamiršot rūpintis ir mylėt save.
    Reikia suprasti, kad jums nereikia, kito žmogaus ar aplinkos ar daikto pasijusti laimingu, turite susigyventi su savimi ir rasti laimę, pilnatvę viduje. Jums svarbūs dalykai nėra tokie svarbūs kokie jie jums atrodo. Jeigu tokius žiaurius priepuolius kai vidury nakties sėdėjau surinkusi greitosios numerį ir bijodavau išvis gyventi, net nebenorėdavau, nes tie priepuoliai labai nemalonūs, aš per mėnesį galėjau išspręsti tiesiog rūpinimusi savimi, stengiantis suprasti ko aš noriu ir kas mano viduje, tiesiog būnant su savimi ir patarimais iš psichologės, tai tikrai galite jūs. Vieniems lengviau, kitiems sunkiau, bet kiekvienas gali tai išspręsti. Aš puikiai žinau, kad man dar užeis nerimas per atsiskaitymą ar priepuolis iš niekur, bet aš jį pasitiksiu, priimsiu, padėkosiu, jog jis atėjo ir jį paleisiu, nes nėra ko bijoti. Tiesiog nėra. Ir jeigu jūsų tarpe yra žmonių su tokiais priepuoliais, jūs būkit geri, nenurašykit tokio žmogaus, nesakykit jam, kad reikia gydytis pas psichiatrą, nes turi psichologinių ligų. Nes mano atveju, toks aplinkinių požiūris pablogino situaciją. Tas žmogus yra visiškai normalus ir jam tikrai nereikia vaistų. Jam tereikia daugiau meilės ir supratimo iš aplinkinių. Jis pajėgus tai išspręsti ir išspręs! Atsiprašau už klaidas ir labai ilgą komentarą, stengiausi sutrumpinti, bet viskas atrodė gana reikalinga. Sėkmės, jūs tikrai galite

  3. Domas parašė:

    Sveiki,turiu toki klausima.. Pries kelias dienas buvo vakarelis ir isgeriau begalo daug alkoholio.. Nemiegojau para visiskai,vakare prasidejo keistas dalykas kaip alpimo priepolis ir silpna ir didelis nerimas,begalo didelis.. Bandziau uzmigti pradejo skaudeti sirdute ir uzsimerkes atrode vyko haliucinacijos… Paskui issimiegojas pabudau viskas buvo tvarkoje,bet po kurio laiko svaigimas vel prasidejo ir jis momentinis uzeinantis,ausyse pastovus spiegimas ir nerimas ir nesuprantu nuo ko tai.. Ir nezinau ka man daryti.. Jau kelais dienas kartojasi tai..

    • M parašė:

      panašu į nerimą, panikos priepuolius. Tai laikui einant tik stiprės, jei nieko nedarysi. Tu turi eiti pas psichologą ir su juo išsiaiškinti kas tai išprovokavo. Nuo to tikrai įmanoma pasveikti.

    • kestas,man buvo taip parašė:

      manau gliukozes kiekis kraujije nukrito,vartok po alkoholio daug cukraus ,vaisiu ,gerk sultis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.