Geriausia draugė iškeitė mane į kitą draugę

Dail. Nina Chakvetadze

Klausimas: Sveiki. Kreipiuosi į jus, nes, rodos, daugiau neturiu į ką kreiptis. Nemanau, kad kas nors galės man geriau patarti nei jūs. Taigi, pradėsiu nuo to, kad lekia paskutinysis mėnuo iki pilnametystės. Tačiau pastarieji metai man yra be galo sunkūs. Beveik visą savo gyvenimą turėjau geriausią, artimiausią draugę, kuri jau trejus metus yra ir mano bendraklasė. Buvau ir vis dar esu nuoširdžiai atsidavusi draugystei, ją labai branginu bei stengiuosi išsaugoti, tačiau pradedu manyti, kad nepavyks. Kodėl? Nes atsirado kita draugė. Sakoma „Trečias nereikalingas”, taigi šioje situacijoje tapau ta trečia ir nereikalinga. Mane iškeitė į kitą draugę ir vis rečiau leidžiame laiką kartu, vis rečiau mane kažkur jos kviečiasi. Pradedu jaustis nereikalinga, dažnai aplanko liūdesys, nes neturiu daugiau tokių artimų draugių. Norėčiau neįkyrėti ir nesikišti į jų draugystę, nenoriu žemintis, jei esu nebe reikalinga, tačiau lengva sakyti, sunku padaryti. Turiu vaikiną, vienintelį man artimą draugą, tačiau norisi ir mergaitiškos kompanijos. Nežinau, kaip visa tai išgyventi, kaip atsitraukti ir palikti jas dviese, kaip susirasti naujų draugų, kaip nesijausti tokiai vienišai.. Pradedu mąstyti, kad galbūt kažkokios problemos slypi manyje, kad staiga, atsiradus kitai, aš tampu nereikalinga. Pradedu nepasitikėti savimi bendraudama su kitais žmonėmis. Apie tai neatviravau su niekuo.
Tikiuosi, kad jūs man padėsite, patarsite kaip tinkamiau pasielgti.
Ačiū,
Gabija (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Gabija. Labai džiugu, kad ieškai pagalbos ir atsakymų į tau kylančius klausimus, kad nepasiduodi tiems nelengviems jausmams, kurie tavyje verda. Pavydas, kaltė, liūdesys, vienišumas – būtent juos girdžiu tavo laiške. Tikrai geras noras yra turėti mergaitišką kompaniją, ir kai jai „gresia“ išnykimas arba manai, kad jų gali nebūti, ne viena su tavimi, sutiks, kad jausmai nelengvi. Naudoji tikrai labai stiprius žodžius, apibūdindama tai, kaip naujos draugės atsiradimas, veikia tave: jautiesi nereikalinga, nenori žemintis, nenori įkyrėti. Ir galiausiai prisideda ir savęs kaltinimas, kad problemos yra tavyje.

Panašu, kad tikrai esi prisirišusi prie savo draugės, ir prisirišimas nėra blogas, nes gerai yra turėti brangių žmonių savo gyvenime, bet… Mes taip pat turime priimti tą tikimybę, kad žmogus, kuris yra brangus mums, nebūtinai išgyvens tuos pačius jausmus mums, arba santykius su mumis matys kitaip – tai mūsų laisvo apsisprendimo klausimas. Tikra draugystė remiasi ir tuo principu, kad mes liekam su mums brangiais draugais, net kai mūsų santykiai su jais keičiasi, net jei jų santykis į mus keičiasi. Svarbu nereikalauti kitų žmonių atitikti mūsų lūkesčių, atlyginti mūsų pastangas, bet išlikti tikėjime, kad jiems brangu tai, kas brangu mums – draugystė ir bendravimas.

Bręstant mūsų santykių ratas plečiasi, o esami santykiai keičiasi, auga, gilėja arba nutrūksta; kartais tai vyksta palaipsniui, kartais netikėtai, ir būtent pastaraisiais atvejais būna sunkiausia, nes tai užklumpa netikėtai. Tada tikrai gali susvyruoti ir pasitikėjimas kitais žmonėmis, ir tikėjimas, kad įmanomi kažkokie ilgalaikiai draugiški santykiai.

Norėčiau, kad turėtum omeny, jog žmonių prieraišumo poreikio stiprumas skiriasi. Vieniems labai svarbu išlaikyti kelis stabilius gilius santykius, kitiems norisi turėti daugiau ir gal kitais pagrindais paremtų santykių ir t.t. Todėl siūlau ir pačiai bandyti, plėtoti savo draugų ratą, neskubant nutraukti esamos draugystės. Kartais verta palaukti ir pažiūrėti, kurlink viskas pakryps.

Galbūt verta būtų apie pačią situaciją pagalvoti kitu kampu. Rašai, kad nenori kištis į jų draugystę. Galbūt galima pažvelgti į tai, kaip į galimybę turėti ne vieną, o dvi drauges. Tu, kaip suprantu, su savo drauge bendrauji ilgiau negu naujoji jos draugė, todėl lieki jos draugė, jei ji tavęs „oficialiai“ neatsisakė. Panagrinėk, kas jūsų draugystėje buvo tokio, kas tau buvo brangu, ir pabandyk puoselėti tai toliau. Svarbu, kad nesistengtum susigrąžinti draugės tik sau.

Žmonės jaučia, jei santykiai „nelimpa“ ir kartais dėl to riboja „nelimpančių“ pusių bendravimą. Galbūt jūs galit atrasti kažką bendro, ką galėtumėte veikti; jei jos ima rečiau kviesti, gal tu jas gali kažkur pakviesti. Beje, ar dalinaisi su savo drauge apie tai, kaip tu jautiesi? Kas nutiktų, jei jai pasakytum, kad jautiesi šiek tiek pasimetusi, nes nelabai supranti, kaip tau elgtis ar pan.?

Pokalbis neturėtų būti priemonė susigrąžinti draugę tik sau, bet išsiaiškinti, kas yra kas. Draugystėje svarbu laisvė, net jei ta laisvė reikštų draugės paleidimą. Ir tai nereikštų, kad išsiskyrimas įvyko dėl tavęs, kad tu turi problemų ar pan.

Ne visi žmonės supranta jų buvimo mūsų gyvenime reikšmę, todėl jie elgiasi vienaip ar kitaip tiesiog dėl to, kad jie taip supranta gyvenimą. Tai nėra blogai, tiesiog kitus žmones, šiuo atveju tave, tai skaudina. Ir kai artimas žmogus skaudina, atrodo, kad niekada nebus tokių, kuriais galėtum pasitikėti. Bet labai svarbu, kad ir pati sau leistum būti laisva ir atvira naujoms mergaitiškoms draugystėms įeiti į tavo gyvenimą, ir pasitikėtum savimi. Tavo vertė ir reikšmė nepriklauso tik nuo vieno žmogaus, nors taip gali atrodyti. Naujos draugystės gali atsirasti labai netikėtai ir praturtinti taip, kaip nesitikėjai.

Jei jausmai išlieka labai sunkūs ir tau nesiseka su jais susitvarkyti, siūlyčiau kreiptis į psichologą – pokalbis gali padėti labiau susigaudyti situacijoje.

Gražių naujų pradžių, net ir senuosiuose santykiuose!

Psichologė Kristina Vrubliauskaitė
vrubliauskaitekristina@gmail.com