Godumas: priežastys ir gydymas

Godumas – yda. Godaus žmogaus niekas nemėgsta. Godus žmogus niekada nebus laimingas turėdamas tai, ką turi. Godus žmogus – toks, kuris nesugeba suvaldyti savo potraukio įgyvendinti kokį nors savo norą, labai į ką nors „įsikimbantis“. Ir nesvarbu, kaip godumas pasireiškia – šykštumu, aistra kaupti ar noru turėti vis daugiau ar daugiau; nesvarbu, jis nukreiptas į pinigus, daiktus, mbesaikį maisto vartojimą ar pramogas, informacijos, žinių kaupimą, darboholizmą ar dvasines praktikas. Svarbu tai, kad tokie žmonės maitina savo traukos objektą milžiniškais energijos kiekiais ir tampa nuo jų priklausomi – leidžiasi jų valdomi. Kaupia tai, ko trokšta, tačiau neišvengiamai nuskriaudžia save visose kitose gyvenimo sferose.

Godumo gydymą sąlyginai galime suskirstyti į du etapus: pamatyti ir atpažinti bei veikti.

Pamatę ir pripažinę savo godumą (šykštumą, gobšumą), identifikavę galimas jo kilimo priežastis, mes žengiame pirmą žingsnį – leidžiame sau matyti savo ydą, ją stebėti, taigi, įgauname galios ją valdyti ir sąmoningai neleisti jai vešėti.

Šiek tiek apie godumo atsiradimo priežastis. vkgazeta.ru pateikia tokias galimas godumo susiformavimo priežastis:

Giminės atmintis

Pirmiausia, labai svarbu, kokioje aplinkoje vaikas auga. Dažniausiai pasitaikanti godumo priežastis – šeiminė atmintis, perduodama iš kartos į kartą. Karo ir pokario metais vyresniųjų šeiminykščių patirti sunkumai, griežtas taupymas ar pastovūs tėvų įsiskolinimai visada daro įtaką vaikams. Vaikystėje patirtas nepriteklius sąlygoja norą kaupti: juk pinigai slopina baimes, suteikia saugios ateities pojūtį, saugo nuo įvairių rizikų. Vaikams, kurių tėvai demonstravo taupumą ir taip stengėsi gerinti šeimos gerovę, šykštumas – vienintelis, tad natūraliausias pinigų valdymo modelis.

Vaikiškos patirtys

Godumas kaip charakterio savybė pirmąjį kartą pasireiškia antraisiais vaiko gyvenimo metais. Tuo metu dažniausiai tėvai moko vaiką tuštintis į naktipuodį: skatina ir giria, kai jis daro tai, „ką reikia“ ar bara ir demonstruoja nusivylimą, jei jis atliko savo reikalus ne ten ir ne tada, kai priklauso. Šiuo metu pasireiškia ir pirmieji nepriklausomybės požymiai. Vaikai sužino, kad susilaikymas, „užsispaudimas“ gali būti ir naudingas: tokiu būdu galima sulaukti paskatinimo. Todėl laikui bėgant jie išmoksta kaupti ir „užspausti“ viską iš eilės, manydami, kad tuo nusipelno paskatinimo.

Kad ši vaikystės patirtis tiesiogiai susijusi su mūsų elgesiu su pinigais, teigė garsusis psichoanalitikas Zigmundas Froidas. Žmogus, kuris skausmingai išsiskiria su pinigais, elgiasi lyg vaikas, kuris mano, kad džiugina mamą „užspausdamas“ savyje savo „gėrybes“.

Priverstinis dosnumas

Jei mažylis nenori pasidalinti savo žaislu ar gardumynu, dažniausiai suaugusieji jį smerkia. Ir nepritaria jam. Norėdami užkirsti kelią tokiam jo elgesiui, jie ima jį gėdyti ir priverčia dalintis, dažnai grasindami bausmėmis arba galimybe „daugiau nieko negauti“. Tėvams nešauna į galvą, kad draudimai ir įsakymai neišmokys vaiko dosnumo. Jis arba susitaikys su savo nepavydėtina dalia ir išaugs „perauklėtu gobšuoliu“, aukojančiu viską, ką turi iš baimės ar pareigos. Arba visais įmanomais būdais ims priešinis tėvams: iš čia – agresija, kaprizai, bandymai sukelti gailestį, veidmainystė ir melas. Vaikas gali kurį laiką formaliai paklusti suaugusiems, tačiau nekantriai lauks akimirkos, kuomet galės pats valdyti savo nuosavybę. Ir jau visai neverta abejoti – jis išaugs į pavyzdinį godišių.

Meilės trūkumo kompensavimas

Jei vaikui vaikystėje trūksta tėvų dėmesio ir rūpesčio, jis bando kuo nors užpildyti susidariusią vidinę tuštumą. Žaislai, saldumynai, drabužiai – tai ne tik nauji įspūdžiai ir malonios emocijos, o ir „įrodymas“, kad vaiko gyvenime yra tėvai. Taip vystosi aistra kaupti ir, svarbiausia, išsaugoti „turtus“, juk tai – amžinai užimtų ir neturinčių laiko tėvų meilės simbolis. O meilės, kokia ji bebūtų, nesinori su niekuo dalintis. Mamos ir tėtės, išpirkinėjantys kaltę materialiomis dovanomis neišvengiamai paverčia savo vaiką Skrudžu. Suaugęs toks žmogus bus šykštus ne tik savo artimųjų atžvilgiu – jis vengs išleisti pinigus net sau.

Protesto būdas

Pasitako, kad dosnioje šeimoje, kur kiekvienas jos narys pasiryžęs pasidalinti su artimu paskutine duonos rieke, atsiranda visiškas godišius. Tėvai nenutuokia, į ką jis toks atsigimė ir uoliai savo pavyzdžiu bando paveikti šykštųjį vaikelį. Tačiau jų pastangos nueina veltui. Vaikas taupo, kaupia, sistematizuoja viską, kas patenka į jo rankas. Tačiau tai – ne patologinis taupumas. Jei kokio nors daikto jam nereikia, jis lengvai su juo atsisveikina. Tik štai tokių daiktų labai mažai, nes didžioji dauguma jam reikalinga „čia ir dabar“ , o gal vėliau.. Ir kaupia jis būtent todėl, kad „gali praversti kada nors“. Tokio vaiko kambarys – ne sąvartynas, o greičiau muziejus, daiktų kolekcija, kuriuos iš tiesų gaila prarasti. Ir kuo labiau materijos nevertinantys tėvai bando paveikti savo atžalą, ir skatina atsisveikinti su nereikalingais turtais, tuo greičiau jis pavirs baisiausiu šykštuoliu, kuris vėliau lygiai taip pat „kolekcionuos“ pinigus.

Apsauga nuo baimių

Už išorinio godumo dažnai slepiasi nepasitikėjimas savimi. Toks žmogus taip labai savimi nepasitiki, kad jam be proto sunku ką nors paleisti. Jis nesiryžta leisti pinigų savo ir kitų malonumui, nors dėl to dažnai jį graužia sąžinė ir baimė būti atstumtam. Tačiau baimė nesusidoroti su galimai iškilsiančiomis kliūtimis, kai pasibaigs pinigai, nugali. Nepasitikėdamas savimi, bijodamas ateities toks žmogus stengiasi sukaupti kuo daugiau pinigų, kad užtikrintų savo psichologinį saugumą. Tik pinigai gali kuriam laikui išsklaidyti baimę.

Vaistai nuo pavyduliavimo

Godumas kaip pavyduliavimo išdava gali susiformuoti šeimose su keliais vaikais. Vaikiškas pavyduliavimas dažnai nuvertinamas – o veltui. Pavyduliavimas, dažnai peraugiantis į pavydą, „labiau mylimam” broliui griauna asmenybę ir nuvertina gyvenimą. Vaikystėje užgimę pavyduliavimas ir pavydas vėliau gali peraugti į pavyduliavimą santykiuose, pavydą sėkmingesniems žmonėms, kumyrams, aukštas pareigas užimantiems žmonėms ir verslininkams. Tuomet godumas tampa įrankiu, padedančiu kelti savivertę, išsaugoti dvasinę pusiausvyrą: „tegu aš ir neturiu to, ką turite jūs, tačiau ir jūs neturite to, ką turiu aš“ .

Mirties baimės kompensavimas

Godumo tendencija auga su amžiumi. Kraštutiniais atvejais gyvenimo prasmė susiaurėja iki materijos kaupimo. Dažnai tai gali būti susiję su mirties baime. Nesąmoningai žmogus pinigų pagalba bando suvaldyti baimę, savotiškai „išsipirkti“ nuo mirties. Pinigai tampa dingstimi „užsikabinti“ už ko nors ir pratęsti savo gyvenimą. Be to, atidėdami pinigus, neleisdami sau ir šeimos nariams juos leisti, šykštuolis užpildo savo dvasinę ir minčių tuštumą. Arba tokiu būdu kompenuosja savo vienatvę ir netenkinančius santykius su artimaisiais.

„Piniginis“ narkotikas

Kartais aistra kaupti perauga į priklausomybę: žmogus nebegali išsiskirti su pinigais; net šiek tiek sumažėjęs jų kiekis tampa stimulu ieškoti šio savotiško narkotiko. Tuo pačiu gali išaugti nepakantumas kitiems žmonėms: todėl, kad jie nemoka kaupti (vadinasi, nėra verti pagarbos), arba todėl, kad nenori atiduoti savo (todėl reikia sukti galvą, kaip tai iš jų paimti).

Godus žmogus pats neprisipažins, kad su juo kažkas ne taip. Jis tiesiog palaipsniui griauna savo ir savo artimųjų gyvenimus.

Todėl, jeigu žmogus susimąsto apie tai, kaip galėtų išsigydyti gobšumą, tai reiškia, kad jo gyvenime jau artėja didelis progresas – ne tik materialiose, tačiau ir dvasinėje bei moralinėje sferoje. Pripažindami savo gobšumą ir ėmę praktiškai jį išgyvendinti, mes pasiekiame didesnę harmoniją su Visata, kurios pagrindinė klestėjimo sąlyga – besąlyginis atidavimas.

Ką daryti?

Kaip užlopyti juodąją nepasitenkinimo skylę sieloje, kad ji neprovokuotų žmogaus gobšumo? Geriausias būdas – duoti. Davimo džiaugsmas visada gerokai stipresnis už gavimo džiaugsmą. Knygoje „Meilės menas“ E. Frommas taip apibūdino šią duodančio žmogaus būseną: „Davimas – tai aukščiausia jėgos apraiška. Su kiekvienu davimo aktu aš realizuoju savo jėgą, turtingumą, valdžią. Toks didelio gyvybingumo išgyvenimas pripildo mane džiaugsmu. Duoti – džiaugsmingiau, negu imti ne todėl, kad netenku, o todėl, kad davimo aktas išreiškia mano gyvybingumą. Turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris daug duoda. Turtingas kiekvienas, kuris sugeba dalinti save. Jis jaučiasi žmogumi, kuris gali dovanoti save kitiems.“

Pirma, ką reikia padaryti, rašoma portale primenimudrost.ru – „įsidiegti“ naują vidinę programą arba suvokimą. Suvokimą, kad jeigu atiduosite ką nors, kas priklauso jums, nuo to blogiau tikrai nepasidarys. O geriau – greičiausiai taps. Bent taip sako bandžiusieji tai padaryti (tarp kurių ir aš, – Audra). Ir čia šneka eina nebūtinai apie pinigus.

Jeigu turite šeimą, pats lengviausias būdas išsigydyti gobšumą – kuo dažniau kvieskite į namus svečių. Jei turite vaikų – dar geriau: leiskite jiems atsivesti draugų, ir visus sodinkite už pietų stalo. Maistą dalinkite po lygiai, negailėkite gardžiausių kąsnelių svetimiems vaikams. Kaip ir savo svečiams – atiduokite jiems tai, ką turite geriausio.

Jei neturite šeimos ar antros pusės – gobšumą išsigydyti galite ir vieni. Tiesiog kuo galėdami padėkite aplinkiniams.

Tarkime, tikriausiai visi turime kaimynstėje gyvenančių vienišų skurdžiai gyvenančių pensininkų. Kodėl nesugaišus šiek tiek laiko – nuneškite jiems savo pagaminto maisto ar tiesiiog maisto produktų.
Dalintis su žmonėmis maistu – vienas iš geriausių aukojimo būdų. Jei neturite skurdžiai gyvenančių kaimynų – yra vaikų ir senelių namai. Svarbiausia – ketinimas, o kam duoti – visada atsiras.

Taip, tai – ne šiaip gražūs poelgiai, tai iš tiesų padeda gydyti gobšumą. Tai – konkrečios praktikos, kurios įtakoja mūsų asmenybės vystymąsi.

Beje. Kai aukojate, aukokite išmintingai. Jūs paaukojote benamiui, o jis paėmė jūsų pinigėlį ir pragėrė. Vadinasi, jūs paaukojote blogam reikalui, tad nei naudos, nei geros savijautos nesitikėkite. O štai paaukojus pinigų geram reikalui, ir jūs turite galimybę matyti, kaip tie pinigai buvo panaudoti – vadinasi, tikrai padarėte gerą darbą. Tai augina jūsų dvasios jėgą ir ateityje jūs gausite daugiau, nei atidavėte. Tad šnekant apie gobšumo gydymą – tiesiog imkitės konkrečių veiksmų. Jeigu net šiuo metu neturite galimybės kam nors padėti materialiai – turite dvi rankas, kuriomis galite visada kam nors padėti. Net jei rankos silpnos, turite galvą, kurioje tikrų tikriausiai gausu įdomių idėjų ir naudingų patarimų. Atminkite – kiekvienas jūsų geras poelgis sulaukia atpildo. Tiesa, su sąlyga, kad žmogui pagalbos iš tikrųjų reikia.

Kitas garsus psichologas ir psichiatras Alfredas Adleris melancholija sergantiems pacientams pasiūlė tokį receptą: „Jūs galite išgyti per 14 dienų, jei laikysitės vienos taisyklės: stenkitės kasdien galvoti apie tai, kaip galite padaryti ką nors malonaus kitam“.

O jeigu manote, kad „visiems visko neužteks“… Apsidairykite aplink – pažiūrėkite, koks turtingas mūsų pasaulis, kokia nuostabi gamtos įvairovė. Gamtoje kiekvienas gyvas organizmas turi kuo maitintis ir terpę, kurioje gyvena. Leisdami sau bent šiek tiek labiau pasitikėti Gamta, Dievu, Visata mes nieko neprarandame – iškyrus iliuziją, kad galime pilnai kontroliuoti savo gerbūvį. Tereikia „įsidiegti“ naują įsitikinimą, kad mus supantis pasaulis kupinas gerovės ir turtų, aplink jus – begalė galimybių ir resursų, kurių užteks visiems norintiems, ir šis šaltinis pratiškai neišsenkantis. Neverta su niekuo konkuruoti, varžytis ir įrodinėti, kad esate numeris Vienas, visada ir visur pirmas. Darykite tai, ką mėgstate, kas džiugina jūsų širdį, būkite savimi ir nelyginkite savęs su kitais. Pasaulyje begalė pavyzdžių, kai žmoėns pasiekė aukštumas dirbdami mylimą darbą, ir tik vienetai uždirbo milijardus nesąžiningais būdais ar darydami tai, kas jiems nepatinka.

Audra Maksvytienė | sakubona.lt