Grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų reintegracija – institucijos sprendimų kamuoliuką permetinėja viena kitai

Seimo Žmogaus teisių komitetas, vykdydamas parlamentinę kontrolę, svarstė klausimą dėl asmenų, išėjusių iš įkalinimo įstaigų, situacijos Lietuvoje.

Problemas pristačiusi „Caritas“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovė Raimonda Čižauskaitė pažymėjo, kad pagalbos buvusiems kaliniams nebuvimas kelia pavojų visuomenei. „Kalinys išeina pro kalėjimo duris į niekur, jis neturi namų, neturi pragyvenimo šaltinio. Ilgus metus praleidęs įkalinimo įstaigoje, jis yra praradęs gebėjimą bendrauti su laisvėje gyvenančiais visuomenės nariais. Vienintelė jam suvokiama išeitis – žingsnius laisvėje pradėti jau pramintu keliu – išgyventi darant naujus nusikaltimus“, – tokias problemas įvardijo konsultavimo vadovė.

Pasak R. Čižauskaitės, kasmet įkalinimo įstaigą palieka apie 5000 žmonių. Iš jų maždaug tik apie 20 proc. į laisvę išeina paleisti lygtinai. Tai reiškia, kad tokiems asmenims galioja probacijos institutas, suteikiantis atitinkamą priežiūrą ir pagalbą. Probacijos tarnyboje veikia „Caritas“ biuras. „Kiti iš kalėjimo išeina į niekur, jie nemoka socialiai gyventi, bijo žmonių, – kalbėjo R. Čižauskaitė. – Dėl pakartotinio nusikalstamumo kalti mes visi“.

Kalbėta ir apie tai, kad sergantieji atvira tuberkuliozės forma, kol atlieka laisvės atėmimo bausmę, yra laikomi ligoninėje. Tuo tarpu išėję pro kalėjimo duris jie sėda į troleibusus, vaikšto viešose vietose, taip keldami pavojų aplinkiniams.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis pažymėjo savivaldybių vaidmenį užtikrinant buvusių kalinių reintegraciją. Savivaldybėms skirtų 140 mln. eurų socialinei paramai nepanaudotų lėšų galėtų būti naudojamos reintegracijai, tačiau ne visos savivaldybės tinkamai įvertina problemos rimtumą. Siekiama paslaugas priartinti prie žmogaus, tačiau reikalingos bendros rekomendacijos problemų nesprendžiančioms savivaldybėms.

Kalėjimų departamento Resocializacijos skyriaus viršininkas Česlovas Jocius sakė, kad išėjusiesiems reikalingas pasitikimas ir pagalba nuo pat kalėjimo durų. „Tai visuomenės saugumo dalykas“, – kalbėjo Resocializacijos skyriaus viršininkas. Tačiau, E. Bingelio nuomone, išeiti į laisvę kalinys turėtų būti rengiamas dar kalėjime.

Teisingumo ministerijos patarėjas Tauras Rutkūnas apgailestavo, kad nuteistiesiems išėjus į laisvę ir jiems neskiriant dėmesio yra prarandamos investicijos – įkalinimo įstaigoje vykdytas ugdymas siekiant keisti nusikalstamą elgesį.

Išklausius pasisakymus, Žmogaus teisių komiteto narys Andrius Navickas konstatavo, kad nėra sukurtos jokios reintegracijos sistemos. Tuo tarpu diskusiją inicijavęs komiteto narys Justas Džiugelis priėjo prie išvados, kad institucijos sprendimų iniciatyvos kamuoliuką mėto viena kitai, todėl neįmanomas koordinuotas kompleksinis veikimas teikiant resocializacijos pagalbą iš įkalinimo įstaigų grįžusiems asmenims – tai neišvengiamai daro įtaką pakartotiniam nusikalstamumui.

Komitetas nusprendė grįžti prie šio klausimo rudenį, telkiant nevyriausybinių organizacijų atstovus, Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento atstovus, socialinės apsaugos srities atstovus koordinuotų sprendimų paieškai.