Grupės darbas: geri ir blogi obuoliai0 (0)
Nikas, dailus tamsiaplaukis dvidešimt kelerių metų vyriškis, patogiai sėdi konferencijų kambaryje su kitais žmonėmis. Žvelgiant iš šalies, jis yra paprastas eilinio susirinkimo dalyvis. Tačiau tokia išvaizda apgaulinga. Kiti žmonės, sėdintys tame pačiame kambaryje, to nežino, bet jo užduotis yra sabotuoti grupės veiklą.
Nikas yra Willo Fllepso eksperimento dalyvis. Kaip grupių tyrinėtojas, W. Fllepsas numatęs tris neigiamus Niko vaidmenis, kurie išpildo kvailio (Jerk), tinginio (Slacker) ir depresyvaus pesimisto (Depressive pessimist) archetipus. Nikas visus šiuos vaidmenis atlieka puikiai, įsiterpęs į keturiasdešimt keturių žmonių grupes, kurioms skirt užduotis paruošti startuoliams planą. W. Fllepsas tai vadina „blogo obuolio“ eksperimentu.
Nikui sekasi būti blogam. Jo elgesys sumenkina kone kiekvienos grupės veiklos kokybę 30 ar 40 procentų. Grupės veiklos efektyvumas sumažėja pagal tai, ką jis vaidina, kvailį, tinginį ar pesimistą. Kai visi ateina į susitikimą kupini energijos, entuziastingi, Nikas ima elgtis ramiai, atrodo pavargęs, vienu metu padeda galvą ant suolo. Slenka laikas, ir visi pradeda elgtis panašiai, kaip pavargę, ramūs ir be energijos, lyg nuslopinti. Galiausiai ir kiti padeda galvas ant suolų kaip jis.
Kai nikas vaidina tinginį, nededantį pastangų, jo elgesio modelis panašus. Grupė greitai pasigauna jo „vibracijas“ ir skubotai, atmestinai užbaigia projektą – padaro tinginio darbą. Kai vėliau žmonių paklausi apie darbą, iš pažiūros jie atrodo pozityvūs ir vertina tai kas atlikta gerai. Bet tai nėra tiesa. Jie perėmė požiūrį, jog šis projektas nėra toks svarbus ir vertas jų laiko ar energijos.
Geri obuoliai
Panašūs dalykai kartojosi daugelyje grupių, išskyrus vieną. Ši grupė dirbo puikiai, kad ir kaip stengėsi Nikas. Buvo akivaizdu, kad taip yra dėl vieno vaikino, kuris neutralizuodavo Niko pastangas. Vaikinas vis rasdavo būdą kaip apeiti neigiamus išsišokimus ir visus sutelkti, kad drauge judėtų tikslo link.
Šį asmenį vadinkime Džonatanu. Jis yra liesas, laibas, garbanotas vaikinas ramiu tvirtu balsu ir lengva šypsena. Nepaisydama „blogo obuolio“ pastangų, Džonatano grupė išlieka energinga ir dėmesinga, jos dalyviai duoda aukštos kokybės rezultatų. Nuostabu tai, kad iš pirmo žvilgsnio net neatrodo, kad Džonatanas išvis kažką darytų.
Jo darbas labai paprastas. Kai Nikas pradėdavo vaidinti kvailį, bukagalvį pašlemėką, Džonatanas palinkdavo į priekį, pasitelkdavo kūno kalbą, juokdavosi ir šypsodavosi, bet niekaip nepaniekindavo, ir tas juokas bei šypsena išguidavo iš kambario pavojų, grėsmę, prasklaidydavo įtampą. Į visus tokius išsišokimus Džonatanas iškart šiltai reaguodavo, atremdavo neigiamą poveikį, nukreipdavo dėmesį nuo negatyvumo ir pasistengdavo, kad iš esmės nestabili situacija atrodytų saugi ir patikima. Paskui Džonatanas pasisukdavo ir užduodavo paprastą klausimą, kuris patraukdavo ir kitus, įdėmiai klausydavosi jų atsakymo ir atsiliepdavo į juos, reaguodavo. Energijos lygis pakildavo; žmonės atsiverdavo ir dalydavosi idėjomis, sukurdavo įžvalgumo ir bendravimo grandinę, kuri išjudindavo visus greitai ir tvirtai judėti tikslo link.
Pasakojimas apie „gerus obuolius“ svarbus dviem aspektais. Pirma, mes esame linkę manyti, kad grupės darbas ar veikla priklauso nuo žmonių gabumų, tokių kaip protingumas, įgūdžiai ir patirtis, o ne stabilaus kasdienių mažų veiksmų modelio. Tačiau tie mažučiai veiksmai ir nulėmė sėkmingą jau aprašytos grupės darbą.
Antras aspektas, visai nereikia kažkokių stiprių lyderių, kuriuos mes pratę įsivaizduoti, kurie prisiimtų visą atsakomybę ir globą ant savo pečių. Džonatanas niekam neįsakinėjo, nenurodinėjo, ką kas turi daryti. Nesirėmė strategijomis, nežadino motyvacijos, neišklojo savo vizijos. Jis nieko ypatingo nenuveikė, tik kitiems sudarė sąlygas gerai jaustis ir dirbti, sukūrė aplinką, kurioje žmonės pasijuto glaudžiai susiję. Grupei sekėsi ne todėl, kad žmonės buvo protingesni, gabesni ar kažkuo išskirtiniai, tiesiog jie jautėsi saugesni.
Kai paprašote žmonių, kurie priklauso labai sėkmingoms grupėms, apibūdinti tarpusavio santykius, visi mielai pasirenka tą patį žodį. Šis žodis ne draugai, ne komanda, ne gentis ar dar kažkoks. Jie pavartoja žodį šeima ir yra linkę vienodai nusakyti jausmą. Kaip išgyvena tuos santykius.
„Negaliu paaiškinti, bet tiesiog viskas klostosi gerai, teisingai“, „Tai nepaaiškinama, neracionalu. Niekas iš tų žmonių, kurie yra grynai racionalūs, nepadarytų to, kas čia nutinka“, „Tai veržimasis, kai žinai, kad gali labai rizikuoti ir šie žmonės bus čia, tave palaikys, kad ir kas nutiktų. Mes prisirišame prie šio jausmo“, „Visi mes esame kaip šeima, šeiminė grupė, nes bendrumo jausmas leidžia labiau rizikuoti, suteikti vienas kitam leidimą, patirti pažeidžiamumo, trapumo akimirkas, kurių niekada neišgyventum įprastinėje aplinkoje“.
Apsilankius tokiose grupėse galima pastebėti tam tikrą bendravimo modelį ir sudaryti jam būdingų savybių sąrašą:
- Fizinis buvimas arti kito, dažniausiai sėdima ratu;
- Daug kartų įvyksta akių kontaktas;
- Fizinis prisilietimas (rankos paspaudimas, susidaužimas kumščiais, apsikabinimai);
- Daug trumpų energingų persitarimų (ne ilgų kalbų);
- Aukštas bendrumo lygmuo; visi kalbasi su visais;
- Keli įsiterpimai;
- Daug klausimų;
- Intensyvus, aktyvus klausymasis;
- Humoras, juokas;
- Mažos dėmesingumo ir švelnumo apraiškos (padėkojimai, durų atidarymas ir pan.)
Terminas, kuris gali būti vartojamas tokiai sąveikai ar bendravimui nusakyti, yra chemija. Kai susiduri su grupe, kurioje chemija gera, iškart tą supranti. Tai paradoksalus, galingas išgyvenimas, susižavėjimo ir gilaus komforto derinys, kuris iškart paslaptingai žybteli, vos atsiduri tokioje ypatingoje grupėje. Ir nėra kaip to numatyti ar kontroliuoti.
Bet šį bei tą visgi galima padaryti. Priklausymo tokiai grupei ženklai yra poelgiai, kurie sukuria tarp narių saugų ryšį.
Priklausymo ženklams būdingos trys pagrindinės ypatybės:
- Energija: jie investuoja į bendravimą, kuris vyksta;
- Individualizacija: jie žvelgia į žmogų kaip į unikalų ir vertingą;
- Orientacija į ateitį: jie signalizuoja, kad santykiai tęsis.
Šie ženklai, sudėti kartu, tampa žinia, kurią galima perteikti fraze: Čia jūs esate saugūs.
Mūsų smegenyse yra sritis, kuri nuolat nerimauja dėl to, ką apie mus mano kiti žmonės, ypač užimantys aukštesnę padėtį. Mūsų smegenys suvokia taip, kad jei visuomeninė sistema mus atmestų, mirtume. Toks menamas pavojus juntamas labai realiai, gal net labai stipriai, tad tenka išties nemažai pasistengti, kad nuraminti šį impulsą ir norą juo vadovaujantis veikti.
Priklausymo jausmą sunku sukurti ir lengva sunaikinti. Pašiūrę gali nugriauti bet kas, tačiau ją pastatyti įstengia tik geras dailidė.
A. Pentlandas ir J. Curhanas išanalizavę seriją simuliuojamų derybų pastebėjo, kad priklausymo signalai ir užuominos, siunčiami pradiniu bendravimo, arba sąveikos, momentu, reiškė kur kas daugiau nei tai, ką derybų dalyviai sakė.
Individai iš tiesų nėra individai. Jie veikiau muzikantai iš džiazo kvarteto, sudarantys pasąmoningų veiksmų ir reakcijų tinklą, papildantys kitus grupės dalyvius.
A. Pentlando studijos rodo, kad grupės veiklą skatina penki pamatuojami veiksniai:
- Kiekvienas grupės žmogus kalbasi ir klausosi apytiksliai vienodą laiką, taigi jų indėlis būna trumpas;
- Nariai dažnai palaiko akių kontaktą, jų pasišnekėjimai ir gestikuliacija energingi;
- Jie bendrauja tiesiogiai vienas su kitu, o ne tik su grupės lyderiu;
- Jie turi grįžtamąjį ryšį ar pasikalba tarpusavyje;
- Jie periodiškai išeina tyrinėti už komandos ribų ir parneša informacijos, kuria dalijasi su kitais.
Žodžiai yra triukšmas. Grupės veiklos kokybė priklauso nuo elgesio, kuris perteikia vieną galingą visą apimančią idėją: Mes esame saugūs ir susiję, turime ryšį.
Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Pagal Daniel Coyle „Kultūros kodas: geriausių komandų sėkmės paslaptys“ (2018, 17-31 p.)
Minimi tyrimai:
1. WillFelpsTerence R.MitchellElizaByington (2006). How, When, and Why Bad Apples Spoil the Barrel: Negative Group Members and Dysfunctional Groups. Research in Organizational Behavior Volume 27, 2006, Pages 175-222.
2. Curhan, J. R., & Pentland, A. (2007). Thin slices of negotiation: Predicting outcomes from conversational dynamics within the first 5 minutes. Journal of Applied Psychology, 92, 802-811.
Iliustracija: Randy Fath / Unsplash
