Gydanti empatija
Dr. Viljamas Mileris (William Miller) atliko tyrimą, kuriame analizavo psichoterapijos poveikį alkoholikams. Priklausomiems nuo alkoholio žmonėms jis atsitiktine tvarka skirdavo nuo šešių iki aštuoniolikos savaičių ambulatorinę terapiją. Kontrolinės grupės nariai su psichoterapeutu bendraudavo tik vieną kartą ir būdavo išsiunčiami namo davus jiems literatūros, kaip padėti sau pačiam.
Daktaro Milerio siaubui, kontrolinės grupės nariai sveiko taip pat sėkmingai kaip ir tie, kuriems būdavo skiriamas psichoterapijos kursas. Jis dar keturis kartus kartojo savo tyrimą trijose skirtingose valstijose, tačiau rezultatai visuomet būdavo tokie patys. Galiausiai visiškai atsitiktinai į tiriamų parametrų sąrašą buvo įtrauktas terapeutų empatijos lygis. Tyrime dalyvaujantys terapeutai stebėtojų buvo įvertinti pagal savo sugebėjimą empatiškai bendrauti su klientu (t. y. Jausti meilę), užuot skubėjus švaistytis patarimais ar moraliniais paciento elgsenos vertinimais.
Terapeutas, kuris stebėtojų nuomone, buvo pats empatiškiausias, visiems be išimties savo pacientams padėdavo atsisakyti alkoholio, o menkiausia empatija pasižyminčio terapeuto sėkmės lygis tebuvo dvidešimt procentų. Dr Mileris ir jo kolegos išsiaiškino, kad yra galimybė numatyti, kiek alkoholio jų klientas vartos po šešių mėnesių, remiantis vien tik terapeuto empatine geba: kuo terapeutas empatiškesnis, tuo mažiau klientas bus priklausomas nuo alkoholio. Netgi prabėgus dvejiems metams tebeegzistavo labai stiprus koreliacinis ryšys tarp terapeuto empatiškumo ir paciento girtavimo atvejų skaičiaus per savaitę.
Literatūra:
1. Miller W.R., Benefield R.G., Tonigan J.S. (1993) „Enhancing motivation for change in problem drinking: a controlled comparison of two therapist styles.”
2. Dennis Linn. Kodėl ieškome gyvenimo tikslo. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2012, 66-67 p.