Hedonistinis bėgtakis5 (4)
Stmool / Premium license
Philipas Brickmanas ir Donaldas Campbellas 1971 metais iškėlė mintį, kad neretai žmonės gyvena tarsi ant savotiško malonumų ieškojimo bėgimo takelio. Jie bergždžiai stengiasi pasiekti laimę vaikydamiesi geresnių tarpusavio santykių, lengvesnio darbo, gražesnio automobilio ir t. t. Bėda ta, kad mūsų nervų sistema greitai prisitaiko prie pažįstamų dalykų. Kitaip tariant, prie gero išties greit priprantama, bet ta prasme, kad tas geras ilgainiui jau nebedžiugina.
Kažkiek laiko mėgaujamės nauju automobiliu, naujais santykiais ar drabužiais, bet galiausiai imame sukti galvą apie namų remontą ar ties kitais iššūkiais, vėl prarandame ramybę ir pasitenkinimą, sotumo savo laime jausmą. Tyrimai rodo, kad dauguma loterijų laimėtojų netampa laimingesni už nieko nelaimėjusiuosius, o sergantieji abiejų kojų paralyžiumi yra paprastai tokie pat nelaimingi kaip ir vaikštantieji. Žmogus tiesiog prisitaiko prie gerų ir blogų savo gyvenimo įvykių, tačiau ilgai būdami ant tokio hedonistinio bėgtakio rizikuojame išsekti ir gal net susirgti.
Neuroendokrinologas Robertas Sapolsky pastebėjo, kad gyvūnai puikiai prisitaiko reaguoti į fizines negandas. Jis klausia: „Kiek hipopotamų nerimauja, ar pensijų kaupimo bendrovė nežlugs anksčiau, nei jie mirs, arba ką reikės sakyti per pirmąjį pasimatymą?“ Mūsų kūnai į psichologinę grėsmę, arba į grėsmę vaizduotėje, reaguoja panašiai, kaip į fizinę. Nuolatinis pavojaus įsivaizdavimas pakelia bendrą nerimo, įtampos lygį, dėl to silpnėja kūno sveikata, didėja susirgimo įvairiomis ligomis rizika, silpsta atmintis, gali sutrikti lytinis gyvenimas, prastėja pasitenkinimo visais patiriamais dalykais jausmas…
Dažnai esame įsitikinę, kad laimė priklauso nuo išorinių aplinkybių, tad lekiame be paliovos vaikydamiesi malonumų ir venkdami kančių. Kai pajuntame malonumą, neretai siekiame jo daugiau. Kai mus ištinka skausmas, traukiamės nuo jo. Abi šios reakcijos yra automatinės, būdingos žmogaus prigimčiai, tačiau nė viena išties nelabai te prisideda prie emocinės gerovės. Bėda ta, kad malonumai vėliau ar anksčiau pasibaigia: meilė praeina, pilvas prisikemša, draugai išeina namo, žaidimas atsibosta, išsenka knygos puslapiai, mėgiamo serialo dalys. Kai valgome norėdamiatsikratyti įtampos, rizikuojame nutukti. Kai be saiko dirbame, kad kilstelėtume menką savivertę, galime atsidurti kape. Instinktas siekti malonumų ir vengti skausmo gali visiškai užvaldyti žmogų.
Skausmas yra neišvengiamas, tačiau bergždžios pastangos jam atsispirti, kurios gali būti pavadintos kančia, ir sudaro didesnę mūsų nepasitenkinimo gyvenimu dalį. Kančia yra fizinė ir emocinė įtampa, kuria sluoksnis po sluoksnio didiname skausmą.
Viena iš paprastų išeičių – tiesiog atskirti rūpesčius, kurie gali būti įveikti ir aktyviai veikti, nuo tų, kurių šiuo metu neįmanoma pakeisti ir mokytis tai priimti, su tuo susitaikyti, su tuo išbūti.
Pagal Christopher K. Germer „Sąmoningas kelias į užuojautą sau: kaip išsivaduoti nuo žalingų minčių ir emocijų“ (2018, 27-31 p.)