Inkščiantis šuo

Kartą ėjo žmogus pro vieną namą ir pamatė terasoje besisupančią krėsle senutę, šalia jos, kitame krėsle, suposi senukas, skaitantis laikraštį, o tarp jų gulėjo šuo ir inkštė, tarytum kentė kokį skausmą.

Ėjęs pro šalį žmogus pagalvojo: „Ko gi galėtų inkšti tas šuo?”

Kitą dieną jis vėl ėjo pro tą patį namą. Kaip ir vakar – pamatė senukų porą besisupančią savo krėsluose ir šalia jų gulintį šunį, kuris gailiai inkštė..

Susirūpinęs praeivis pažadėjo sau, kad jei ir rytoj šuo inkš, jis pasikalbės apie tai su ta pagyvenusia pora besisupančia krėsluose.

Trečiąją diena, visiškam savo apmaudui, jis išvydo tą patį vaizdą: senutė suposi krėsle, senukas skaitė laikrašti, o šuo, gulėdamas toje pačioje vietoje, gailiai inkštė.

Žmogus nebegalėjo daugiau to pakęsti.

– Atleiskite, pone – kreipėsi jis į senučiukę, – kas nutiko jūsų šuniui?
– Jam? – perklausė senučiukė. – Jis čia guli ant vinies.

Suglumęs dėl tokio atsakymo žmogus paklausė:
– Jei jis guli ant vinies ir jam skauda, kodėl gi jis nepasitraukia?

Senutė nusišypsojo ir tarė draugišku, maloniu balsu:
– Veikiausiai todėl, gerbiamasai, kad jam pakankamai skauda, jog inkštų, bet nepakankamai, kad pasitrauktų iš vietos.

Neretai seni įpročiai trukdo suvokti, kiek daug aplink mus gražių ir gerų dalykų.

Iliustracija: ivanovgood / pixabay.com