Įsipareigojimai. Kodėl darau tai, ką darau?

Įsipareigojimai, daugiau ar mažiau gyvenime kažkam – veiklai, žmogui, sprendimui – tenka kone kiekvienam. Kai kurie įsipareigojimai yra trumpalaikiai – „nepavesti“ draugės ir eiti susitikti su ja kavos, atlikti užduotį darbe, mėnesį vaikščioti į sporto salę ir pan. Kai kurie įsipareigojimai yra daugiau ar mažiau ilgalaikiai – tuoktis ir būti su antra puse (idealiu atveju – iki kol išskirs mirtis), apsispręsti turėti augintinį, stoti į tam tikros profesijos studijas, imti būsto paskolą, kurti verslą ar tiesiog pradėti kažkur dirbti (ne mėnesiui, o bent metams ar daugiau).

Regis, gyvenimas pilnas pasižadėjimų kažkuo būti, kažką daryti, kažko nepalikti. Tačiau įsipareigojimas nėra vien nuostata ar įsitikinimas: neužtenka sugalvoti „noriu to ir to“ ar „būsiu nuo šiol toks ir toks“, įsipareigojimas taip pat reiškia, kad bus imamasi tam tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, santykiams įsipareigojęs žmogus nesitrauks iš tų santykių, žmogus, įsipareigojęs mediko profesijai stengtis būti mediku, asmuo, įsipareigojęs sprendimui gyventi sveikai, stengsis taip ir daryti.

Įsipareigojęs žmogus žino, kad dalykai gyvenime gali keistis ir apsiversti, bet nuosekliai siekia to, kam yra įsipareigota. Pvz., santykiams įsipareigojęs žmogus mąstys: „Aš nenoriu prarasti mylimo žmogaus, ką daryti, kad būčiau geresnis sutuoktinis? Kaip stiprinsiu mūsų ryšį?“. Darbui įsipareigojęs žmogus svarstys: „Kolega dirba geriau už mane. Ką aš galiu daryti, kad būčiau geresnis darbuotojas? Mėgstu savo darbą, kaip man jį išsaugoti ir dirbti geriau?“. Įsipareigojęs sveikam gyvenimo būdui asmuo galvos: „Šiandien žiauriai tingiu, bet reikia sportuoti ir aš tai galiu padaryti“. Tuo tarpu įsipareigojimų vengiantis asmuo visais atvejais svarstys, kad „ai, nesigavo, einu ieškoti ko kito“, „nesu apsisprendęs, ko aš iš tiesų noriu“, „neverta persistengt, nes čia ne man“.

Įsipareigojimai žmonėms duoda aiškumo ir kryptingumo. Tyrimai atskleidžia, kad įsipareigoję kažkam – idėjai, sprendimui, vertybei, veiklai – žmonės dažnai yra labiau patenkinti gyvenimu ir geresni tame, kam yra įsipareigoję. Tačiau įsipareigojimas pats savaime dar neužtikrina žmogaus gerovės: labai svarbu yra motyvas, KODĖL žmogus yra įsipareigojęs.

Psichologai išskiria bent keturis įsipareigojimo motyvus:

1. Emocinis įsipareigojimas. Toks įsipareigojimas reiškia, kad žmogus didžiuojasi savo veikla ir nekeičia to, kam įsipareigojęs, dėl to, kad jaučia malonumą, džiaugsmą, laimės jausmą. Santykiuose emocinis įsipareigojimas reikštų buvimą su kitu žmogumi iš meilės, bendrystės jausmo, darbinėje veikloje – dėl to, kad dirbama su įkvėpimu, dideliu pasitekinimu. Šio įsipareigojimo atveju žmonės yra laimingi, geba susidoroti su krizėmis, noriai stengiasi spręsti iškylančius sunkumus.

2. Įsipareigojimas iš pareigos. Žmogus, kažkam įsipareigojęs iš pareigos jausmo, dažniausiai sako „turiu tai tęsti, nes taip reikia“, „tokia mano pareiga“, „turiu tai daryti, nes taip priimtina“. Dažnai šis įsipareigojimas siejasi su žmogaus moraliniais įsitikinimais, dideliu atsakomybės jausmu, neretai – gėdos ar kaltės jausmais. Pavyzdžiui, santykiuose tokiu įsipareigojimu pasižymintis žmogus sakys, kad privalu saugoti santuoką, nes „taip reikia“, „taip buvau auklėtas“, „privalu tą daryti dėl vaikų“. Darbe toks žmogus neretai bus puikus darbuotojas, bet išgyventų daug kančios, jei tektų ieškoti kito darbo ar – dar blogiau – keisti profesiją į kokią mažiau „garbingą“.

3. Paskaičiuotų investicijų įsipareigojimas. Tai toks įsipareigojimas, kai žmogus nenori keisti kažko, nes buvo per daug investuota laiko, pastangų, energijos, kartais net ir pinigų, be to, pokyčių kaina būtų per didelė. Toks įsipareigojimas pats savaime nėra blogai tol, kol žmogus gerai jaučiasi. Bet kartais nutinka taip, kad dėl tokio mąstymo žmogus praranda galimybes pasiekti daugiau, kurti naujus santykius, jaustis laimingesniu. Pavyzdžiui, griūnant santuokai toks žmogus sakytų „negaliu skirtis, nes paaukojau santuokai dešimt gyvenimo metų“, darbe toks žmogus svarstytų „pradirbau čia penkis metus ir tiesiog neturėčiau energijos dabar kažką keisti“, žlungant verslui asmuo gali mąstyti „tiek kainuotų kurti kažką naujo, būtinai turiu mesti paskutines santaupas ir taisyti tai, kam jau tiek aukojausi“.

4. Ribotų alternatyvų įsipareigojimas. Iš visų įsipareigojimo formų, šis yra pats liūdniausias: žmogus daro kažką dėl to, kad neįsivaizduoja, ką dar galėtų daryti. Visai gerai, jei tai yra kažkas, kas žmogui patinka ir teikia džiaugsmą. Problemos atsiranda tada, kai žmogus kenčia, o nieko nekeičia, nes yra įsipareigojęs vien iš baimės, kad nebus geriau. Pavyzdžiui, smurtaujančio vyro žmona gali sakyti „nėra kito vyro, kuris manęs norėtų“, prastai apmokamo ir nemalonaus darbo nukamuotas žmogus gali kartoti „niekur daugiau manęs nereikia“, o paauglys, susidraugavęs su „netinkama“ kompanija gali manyti, kad „niekas kitas su manimi nedraugaus“.

Dažniausiai žmogus įsipareigoti turi ne vieną priežastį: pavyzdžiui, santuoka „veikia“ ne tik iš meilės ir džiaugsmo būti kartu, bet ir atsakomybės ir pareigos jausmo, dėl to, kad ją „klijuoja“ bendros patirtys, kartu praleistas laikas, o taip pat ir tikėjimas, kad antroji pusė – geriausias žmogus, su kuriuo šiuo metu norėtųsi būti. Vis tik, kai viršų imti pradeda neigiamos patirtys, verta pamąstyti, kuri priežastis nulemia negebėjimą atsiskirti – lankstumas žmogui yra tiek pat svarbus, kiek ir gebėjimas išlaikyti tai, kas svarbu.

Kodėl žmonės NEįsipareigoja?

Negebėjimas įsipareigoti (kaip ir gebėjimas įsipareigoti) gali turėti daug formų ir veidų. Bendrakursis, patogiai „susirgęs“, kai reikia pristatyti grupės darytą projektą, paskutinę minutę iš verslo sandorio pasitraukęs partneris, tai atsirandantis, tai dingstantis mylimasis, keturis kartus studijas metęs draugas, moteris kaip kojines keičiantis vyras, pažadų nesilaikanti draugė… galima tęsti ir tęsti.

Viena iš pagrindinių priežasčių neįsipareigoti yra baimė:

• baimė, kad nepavyks (tokios baimės kamuojamas žmogus po pirmos kliūties traukiasi ir dingsta);
• baimė, kad pavyks (nes žmogus neįsivaizduoja, ką reikės daryti po to);
• baimė būti nesaugiam, pažeidžiamam, praradusiam kontrolę, įstrigusiam (tai ypač ryšku santykiuose – yra žmonių, kurie dėl savo vaikystės traumų ar ankstesnių santykių patirčių mano, kad prisirišimas gali baigtis tik blogai);
• baimė, kad bus priimtas neteisingas sprendimas (toks asmuo gali mąstyti, kad įsipareigojus vienai galimybei, bus prarastos visos kitos galimybės).

Kai kurie žmonės negeba įsipareigoti, kai patys netiki tuo, kam tektų įsipareigoti. Pvz., žmogui, kuris netiki sporto nauda psichikos sveikatai, būtų sunku daryti mankštą tam, kad išvengtų depresijos, lygiai taip kaip vegetaras nebūtų geriausias mėsos pardavėjas ar vaikų nemėgstantis asmuo greičiausiai nebūtų pats šauniausias darželio auklėtojas, o žmogus, daug sykių „nusvilęs“ santykiuose gali labai abejoti prieš įsipareigodamas naujiems, ilgalaikiams santykiams.

Ką daryti su įsipareigojimais ir neįsipareigojimais, kai jie trukdo gyventi?

Darbe man dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie gyvenime kenčia ir dėl to, kad sunkiai sekasi kažkam įsipareigoti, ir dėl to, kad baisu daryti pokyčius situacijose, kur tų įsipareigojimų per daug. Neretai žmonėms keisti kažką gyvenime baisu dėl to, kad trukdo perdėtas pareigos jausmas kažkam (ir būna, kad žmonės jau net nesupranta kam), taip pat kai kliudo įsitikinimas, kad esama situacija yra bloga, bet kažką pakeitus bus dar blogiau. Paklauskite savęs, kiek gyvenime dalykų darote tik dėl to ir VIEN DĖL TO, kad „taip reikia“, „taip priimtina“, „nežinau, ką galėčiau daryti kitaip“. Galite susidaryti sąrašą šių dalykų ir pabandykite pafantazuoti, kaip jūsų gyvenimas atrodytų be jų. Gal tai smurtaujantis vyras, nemylimas darbas, „toksiška“ draugė, nenusisekęs verslas ar sveikatą žalojantis įprotis? Permąstykite, kokių žingsnių galėtumėte imtis, kad situacija keistųsi. Gal verta daugiau energijos skirti ten, kur įsipareigojimas jums asmeniškai prasmingesnis?

Iš kitos pusės, jei kausto siaubas vien nuo minties, kad kada gyvenime reikės kažkam įsipareigoti ir tai tęsti (pvz., užbaigti studijas, dirbti kažkokį darbą ilgiau nei pusmetį, susituokti, turėti (ar apsispręsti neturėti) vaikų ar augintinių ir t.t.), paklauskite savęs, kokios mintys, kokie jūsų įsitikinimai tas baimes „kūrena“? Kas blogiausio galėtų nutikti, jei kažkam gyvenime įsipareigotumėte? Kokios galimos baigtys priėmus vieną ar kitą gyvenimo sprendimą? Kas būtų jei leistumėte sau pamėginti išbūti su vienu ar kitu gyvenimo sprendimu ir jo pasekmėmis? O jei baimės įsipareigoti nepavyksta įveikti savarankiškai, gali padėti psichoterapija.

Psichologė – psichoterapeutė Kristina Paradnikė |  ramybei.lt | fb.me/paradnike