Kaip išgyti po vaikystėje patirto smurto?

Įsivaizduokite, kad sutinkate penkerių ar šešerių metų vaiką. Mažasis atsargiai prie jūsų prisiartina ir sušnibžda: „Man taip baisu. Mano mama mane muša.“ Ką jūs darytumėte? Nemažai vaikų vis dar užauga smurtaujančiose šeimose, nors svarbiausia tėvų pareiga yra padėti mažyliui vystytis fiziškai, socialiai ir dvasiškai, bei juo rūpintis. Vaikystėje patirtas fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas gali paveikti visą tolimesnį žmogaus gyvenimą.

Leidyklos VAGA rekomenduojamoje knygoje „Vidinis vaikas: kaip išgyti po vaikystėje patirto smurto“ psichoterapeutė dr. Arlene Drake siūlo veiksmingą pratimų planą, kurį pati daugelį metų taiko gydydama žmones po vaikystėje patirto fizinio ar psichologinio smurto. Remdamiesi autorės siūlomomis technikomis, atrasite savyje apleistą vaiką ir išmoksite juo pasirūpinti. Įveikę ilgus metus slėptą baimę, įgysite stiprybės susikurti tokį gyvenimą, kokio esate išties verti.

Kai vaikas tampa smurto auka, jis neturi jokių pasirinkimo variantų. Suaugęs žmogus visais atžvilgiais yra fiziškai, psichologiškai, socialiai galingesnis. Tikėtina, kad daugelis baiminasi „aukos“ etiketės, tačiau svarbu pripažinti, jeigu vaikystėje prieš jus buvo smurtaujama. To pasekmes jūs galite jausti visuose savo gyvenimo etapuose. Taigi, kokie žingsniai galėtų padėti išgyti po vaikystėje patirto smurto?

1. Neperkelkite atsakomybės ant savęs ir neteisinkite smurtautojo elgesio. Gali būti sunku pakeisti įsitikinimą, kad jūs patys kalti dėl patirto skausmo. Jūs viso to nusipelnėte. Tokia žinutė jums buvo siunčiama didžiąją jūsų gyvenimo dalį, tad jūs galbūt girdite balsą savo viduje teigiant, jog jūs esate pernelyg sužaloti, kad išgytumėte, todėl neverta nė stengtis susitvarkyti gyvenimą, sugadintą jūsų vaikystėje. Todėl dažnai smurtautojų elgesį teisiname tokiomis frazėmis: „jie buvo paveikti streso, alkoholio ar depresijos“, „jiems taip pat buvo sunku“ ar „jie nematė nieko geresnio savo gyvenime“. Tai – bejėgės aukos, kuri tiki smurtautojo (-ų) melais, balsas. Taip kalba vaikas, vis dar užrakintas tamsoje. Jūs galite atpažinti šį aukos balsą, užplūdus tokioms mintims: „Ką gero tai duos?“, „Tai nieko nepakeis“, „Viskas, ką aš darau, yra nesvarbu“.

2. Atraskite savyje sužalotą vidinį vaiką – pripažinkite užslopintus neigiamus jausmus ir skaudžias patirtis, bei imkite rūpintis juo. Jei jūs gydysite savo vidinį vaiką ir laikysitės smurtautojo (-ų) „oficialiosios istorijos“, atsakomybę priskirdami tam, asmeniui, kuriam ir priklauso, jūs nebegalėsite tikėti, kad jūsų vaikas yra kaltas arba kad jis nepataisomai sužalotas. Pažvelgę į nekaltą savo vaikystės veidą ir suteikę mažyliui meilės, kokios jis visada nusipelnė, nebegalėsite toliau tikėti melu, kad šis vaikas yra nieko vertas, liausitės pirmenybę teikti visų kitų poreikiams. Verčiau būsite geras, mylintis tėvas arba mama savo vidiniam vaikui. Vaikui gimus, didelis žmogus tampa atsakingas už mažą žmogutį. Tėvo ar mamos pareiga yra padėti mažyliui vystytis fiziškai, socialiai ir dvasiškai, rūpintis tuo vaiku. Šis nuolatinis, atsakingas, kupinas meilės rūpestis vaiku išgydys jus abu. Jūs turite parodyti savo vaikui tokį dėmesį, kokio jūsų tėvai niekada neparodė jums. Jūs privalote nesiliauti jo rodę, drąsiai gelbėti vaiką ir laikyti jį svarbiausiu. Mažylis gyvas jūsų viduje. Kai išmoksite jo klausyti, jūs tapsite stipresniu tėvu ar mama. Tada paklosite naują, meilės kupiną savo gyvenimo pagrindą. Štai keli paprasti žingsniai kasdienai:

• Ryte ir vakare patikrinkite, ar vaikui nieko netrūksta. Rodykite jam dėmesį kiekvieną dieną.
• Tyrinėkite stiprius jausmus, klausdami vaiko, kada jis prisimena pajutęs tokius jausmus pirmą kartą.
• Kai pastebėsite, kad leidžiate savo skriaudikui (-ams) išsisukti arba kaltinate save dėl to, kas nutiko, sustokite ir priminkite vaikui, kad jis yra nekaltas ir tai, kas nutiko, buvo neteisinga.
• Jeigu reikia apkabinti vaiką, tai ir padarykite. Kartais vaikui tereikia paprastai pasakyti: „Aš čia. Aš išgirdau tave. Aš myliu tave.“ Gerbkite ir saugokite savo mažylį.

3. Parašykite laišką smurtautojui (-ams), tiems, kurie tylėjo arba pačiam sau. Perskaitykite jį garsiai. Laiškai, kuriuos dabar parašysite, skirti tik jums. Dar ne laikas konfrontuoti su savo skriaudiku (-ais). Naudokite šiuos laiškus tam, kad suvoktumėte, kaip smurtas jus paveikė ir kas už jį atsakingas. Pirmiausia parašykite savo agresoriui, labiausiai smurtaujančiam tėvui, mamai ar kitam šeimos nariui. Parašykite laišką kam nors, kas tylėjo, pavyzdžiui, vienam iš tėvų, broliui, seseriai ar kitam šeimos nariui. Paaiškinkite tam jūsų neapsaugojusiam žmogui, kas jums nutiko, ir priminkite jam, kad jis turėjo žinoti ir ko nors imtis, kad tai sustabdytų. Vartokite tokius posakius, kaip „tu nesugebėjai manęs apsaugoti“. Galite parašyti ne vieną laišką. Gali būti ne vienas žmogus, kuris žinojo ir tylėjo. Darykite tai saugioje vietoje.

Parašykite laišką savo vaikui. Įsivaizduokite, kad lankote savo vaiką, kuris yra vienišas ir patiria vieną iš jūsų aprašytų smurto atvejų. Pasakykite mažyliui, kad jis dėl to yra nekaltas. Ištarkite žodžius, kuriuos vaikas labiausiai trokšta išgirsti: „Tu nesi kaltas dėl to, kas tau nutiko. Tavo skriaudikas (-ai) pasielgė blogai, bet tu nepadarei nieko netinkamo. Tu nekaltas. Dabar tu saugus. Aš tave apginsiu. Aš tave myliu.“ Išsitraukite savo nuotrauką ir perskaitykite laišką vaikui. Skaitykite, pasitelkdami visas emocijas, kurias jaučiate. Garsiai reikškite pyktį, verkite. Priminkite sau, kad dabar esate saugus, mylimas ir apgintas. Jeigu pasijausite emociškai nesaugūs bet kuriuo momentu rašydami, sustokite ir ieškokite pagalbos ar paramos.

4. Nebendraukite ir atsiribokite nuo smurtautojo ar smurtą neigusios aplinkos bent 3 mėnesius. Tai galioja tėvams, globėjams, šeimos nariams ir bet kuriam kitam žmogui, kuris pastebėjo smurto apraiškas, bet nesugebėjo jūsų apsaugoti. Taip pat verta padaryti pertrauką ir kurį laiką nesusitikinėti su niekuo, kas galėtų bandyti jus versti vėl, kaip seniau, sistemingai neigti šeimos problemas ir racionalizuoti – net jei tai būtų jūsų seserys ar broliai, kurie taip pat patyrė smurtą, gyvendami po vienu stogu. Niekas iš tiesų nesupranta, kaip šis smurtas paveikė jus ir ką jums teko ištverti, net jei tas pats nutiko ir jiems. Jums reikia erdvės, kad patys apmąstytumėte savo patirtį. Jūs turite įgyti fizinį atstumą, kad pasiektumėte emocinį aiškumą.

Galite net pranešti visiems šiems žmonėms apie savo ketinimus. Tai darydami, jūs garsiai ir aiškiai pareikškite savo vaikui: „Praeitis baigėsi. Tai – nauja pradžia. Dabar gera proga atlikti darbą, kuris atneš ilgalaikius pokyčius.“ Paprastai niekas nenori to daryti. Bet tai vienintelis būdas gauti laiko ir suvokti perspektyvą, kuri reikalinga, norint išgyti. Kaskart, kai jūs grįžtate prie ankstesnės šeimos dinamikos, seni įpročiai aptemdo vaizdą. Tie įprasti emociniai modeliai įkalina jus praeityje, suparalyžiuoja, trukdo jums atitrūkti ir judėti pirmyn, perimdami kontrolę iš jūsų. Bet kai tik jūs pranešite savo skriaudikui (-ams) bei žmogui (-nėms), kuris (-ie) jūsų neapgynė, kad ketinate kurį laiką su jais nebendrauti, jūs įgysite neįkainojamų įžvalgų. Jos padės jums pervertinti savo santykius su tais žmonėmis. Jūs aiškiai pamatysite, kokioje emocinėje atmosferoje augote. Tada sugebėsite nuo jos atitrūkti ir pirmą kartą nuspręsti, kaip norite, kad viskas klostytųsi.

5. Nebijokite kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, jeigu prireiktų. Būdamas vaikas, jūs, be jokios abejonės, buvote auka. Dabar privalote užgydyti tas žaizdas. Bet kaip suaugęs žmogus, kuris bando išgyti nuo vaikystėje patirto smurto, jūs galite – ir privalote – matyti, kad esate kur kas daugiau nei tik auka. Skriaudikas (-ai) labiausiai jus sužalojo, suvaržydamas (-i) jūsų laisvę. Bet kai įgysite drąsos perrašyti šį scenarijų, jūs išsivaduosite iš tų ankštų rėmų ir suklestėsite. Kai išlaisvinsite savo suaugusiojo dalį iš aukos vaidmens, jums atsivers galimybių pasaulis. Taigi žingsnis po žingsnio vaduokimės iš buvimo auka spąstų.

Pagal Arlene Drake „Vidinis vaikas: kaip išgyti po vaikystėje patirto smurto“. Vertė Indrė Poliuškevičienė, „Vaga“, 2017. P. 320