Išmanūs vaikai: tykančios grėsmės
Išmanieji įrenginiai: mobilieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai, laikrodžiai, kameros ir daugybė kitų įrenginių vis dažniau atsiranda buityje, darbe, laisvalaikio veiklose. Jie atsiranda tam, kad kiek įmanoma labiau palengvintų kasdienybę, taupytų laiką, kuris šiuolaikinio žmogaus gyvenimo ritme yra neįkainojamas, tam, kad mėgstamas veiklas paverstų dar įdomesnėmis, laisvalaikio idėjas – patrauklesnėmis.
Ir iš tikrųjų – išmanieji įrenginiai pasitarnauja daugelyje gyvenimo sričių, labai praverčia ir auginant vaikus. Elektroninės auklės kūdikystėje leidžia bent trumpam ramiai atsitraukti tėvams, stebint, kad kūdikiui nenutiktų nieko blogo, atlikti kitus buities darbus, skirti laiko kitiems vaikams, augintiniams ar galiausiai sau – kas yra, beje, neblogas sprendimas siekiant išsaugoti savo psichologinę pusiausvyrą. Sekimo įrenginiai mobiliuosiuose telefonuose, tėvams suteikia užtikrintumo jausmą, vaikams kiek ūgtelėjus, mat įteikus mažamečiam vaikui mobilųjį, tėvai gali jaustis kiek ramiau dėl jo saugumo, žinodami, kad bet kurią sekundę gali patikrinti vaiko buvimo vietą.
Planšetiniai, nešiojamieji kompiuteriai atveria nemažas šeimos tarpusavio bendravimo galimybes, kas ypač aktualu globalizacijos laikais, kuomet neretai bent vienas šeimos narių įsikuria už nesuskaičiuojamų kilometrų atstumo, neribotam laiko tarpui, savo mylimos šeimos ekonominės gerovės vardan. Tokiais ilgesio vakarais mylimo šeimos nario portretas matomas ekrane vaizdo skambučio metu pradžiugina ne vieną šeimos narį.
Atrodo, išmanieji įrenginiai, išties nepakeičiami pagalbininkai kasdieniame šeimos gyvenime, be kurių sunku įsivaizduoti, kaip gyvendavo mūsų protėviai, seneliai. Yra daug pliusų, tačiau nereikia pamiršti grėsmių, kurios laukia per daug įsileidus išmaniuosius į savo gyvenimą. Opus klausimas visuomenėje, kaip išmanieji paveikia vaikus, kaip atsiranda priklausomybės išmaniesiems įrenginiams – nauja, moderni šių laikų vaikų liga, susilaukianti vis daugiau specialistų dėmesio.
Ką reikėtų žinoti tėveliams, prieš vaikams susipažįstant su išmaniuoju pasauliu?
- Pramogaujant su išmaniaisiais įrenginiais prastėja vaikų motyvacija mokytis. Vaikams pasinerti į išmanųjį, virtualųjį pasaulį visai nesunku, jis atrodo labai įdomus, patrauklus, o žaidimų, pramogų galimybių pasiūla labai didelė. Štai, kad ir atsivertus Lietuvoje labai populiarų internetinės prekybos tinklapį pigu.lt, skyrelyje vaikams ir kūdikiams siūloma didelė įvairovė kompiuterinių žaidimų, nešiojamųjų kompiuterių, skirtų žaidimams bei įvairiausių priedų. Čia galima rasti ir virtualios realybės akinius, ir planšetinius kompiuterius, kurie nekukliai paplonina tėvų kišenes, tačiau vaikams augant šių prietaisų namuose neišvengiamai daugėja. Brauno universiteto psichologai (JAV) išanalizavę tyrimo duomenis, kuriame dalyvavo daugiau kaip 65 tūkst. 6-17 m. vaikų, paskelbė kad didžioji dalis vaikų ne mažą laiko dalį skiria žaidimams mobiliaisiais telefonais ar nešiojamaisiais kompiuteriais ir dėl to prasčiau atlieka namų darbus. Nemažai vaikų pramogauja argumentuodami tėvams, kad išmaniuosius prietaisus naudoja mokymosi tikslais., tačiau žymiai didesnę laiko dalį praleidžia žaisdami įvairius žaidimus, sekdami socialinius tinklus ar tiesiog naršydami internete. Dėl to prastėja mokymosi rezultatai, silpnėja loginis mąstymas, nukenčia tikslų išsikėimas ir jų siekimas.
- Mažas fizinis aktyvumas, prasta vaikų sveikata. Savaime suprantama, kad daugiau laiko praleidžiantys skaitmeninėje erdvėje vaikai yra mažiau fiziškai aktyvūs, mažiau laiko leidžia gamtoje. Vis dažniau pasirodo straipsnių ir įvairių tyrimų apie vaikų fizinį aktyvumą ar jo nebuvimą bei prevencinių priemonių. Tėvai dažnai nuogąstauja ir išreiškia apmaudą, esą jų vaikai žymiai mažiau laiko praleidžia gamtoje, kieme su kitais vaikais. Tačiau retas supranta realų pavojų sveikatai, kuris tiesiogiai susijęs su išmaniųjų telefonų ar kompiuterių naudojimu mokslams ir laisvalaikiui. Atlikti tyrimai rodo, kad vaikystėje patiriami nugaros, kaklo skausmai, stuburo iškrypimai yra tiesiogiai proporcingi vaikų praleidžiamam laikui naršant kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais. Netaisyklingo sėdėjimo metodas plačiai paplitęs tarp vaikų ir paauglių. Mokyklų suolai daugiau ar mažiau pritaikyti vaikams pagal ergonomikos reikalavimus, tačiau grįžę namo jaunuoliai patogiai įsitaiso foteliuose, sofose ar lovose su išmaniaisiais prietaisais glėbyje. Tai pirmasis pavojaus ženklas, kad netolimoje ateityje gali kilti problemų su nugara.
- Miego sutrikimai. Glazgo universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkai įrodė, kad išmanieji įrenginiai turi įtakos vaikų ir jaunuolių miego kokybei. Anot jų, daugelis vaikų ir jaunuolių naudojasi mobiliaisiais telefonais prieš pat užmigdami, o miego metu laiko jį netoli savęs, kad būtų ranka pasiekiami. Žiūrėjimas į ekrano skleidžiamą šviesą prieš miegą, kuri primena dienos šviesą, sutrikdo smegenis, neleidžia organizmui suprasti, kad jau atėjo laikas ilsėtis. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, yra nustatyta, kad mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė, laikant jį naktį netoli kūno, daro poveikį žmogaus smegenų temperatūrai, dėl to prastėja miego kokybė. Prabudus naktį, telefonui esant šalia, vaikams, ypač paaugliams taip pat kyla pagunda paimti telefoną, pasitikrinti socialinius tinklus. To pasėkoje sudirgintomis akimis ir smegenims gavus šviesos signalą, organizmui vėl sunkiau pasinerti į gilų miegą. Natūraliai, ryte jaučiamos neišsimiegojimo pasekmės, greičiau pajuntamas nuovargis dienos metu.
- Pavojinga, netgi naudojant mokymosi tikslams. Dažnai vaikai, tik pradėję naudotis internetu, atranda daugybę galimybių, įdomių, kartais netikėtų dalykų ir būdų kaip palengvinti sau mokykloje gautas užduotis. Tai nėra blogai, nes vaikai išmoksta ieškoti, skaityti, domėtis, naršyti… Tačiau daugybėje informacijos interneto platybėse reikia mokėti nepasimesti, atsirinkti tai, kas svarbu ir teisinga. Būtent šio įgūdžio ir trūksta vaikams, pradedantiems naudotis interneto teikiamomis galimybėmis. Dažnai visą viešoje erdvėje pateiktą informaciją jie priima kaip nenuginčijamą, teisingą faktą. Kyla grėsmė, kad vaikams tampa sunkiau suvokti realaus ir virtualaus gyvenimo rėmus, atskirti teisingus faktus nuo prasimanytų.
- Didesnis patyčių mastas ir žiauresnės jų formos. Patyčios mokykloje, ar kitame būrelyje vaikų gyvavo visais laikais, to paneigti negali niekas. Tačiau išmaniųjų technologijų laikais, patyčių mąstas tarp vaikų auga, o formos perauga į vis žiauresnes, mažiau pastebimas suaugusiems, pasichologinio smurto proveržius. Pradėję naudotis išmaniaisiais telefonais, vaikai dažnai nesupranta kokie pavojai tyko jų asmens duomenų, jiems sunku suvokti, kad reikia gerbti kitų privatumą. Socialiniuose tinkluose įkelta įžeidžiančio pobūdžio žinutė, tekstas, nuotrauka ar video gali paplisti žaibišku greičiu visoje mokykloje ar dar platesniu mastu ir per minutę vaikas gali tapti patyčių objektu. Gyvenimas vaikui gali apkarsti dėl išmaniąja kamera užfiksuotos nemalonios akimirkos, netinkamai parašyto teksto ir panašių dalykų. Blogiausiu atveju, pateikus per daug asmeninės informacijos socialiniuose tinkluose, gali nukentėti vaiko saugumas realiame gyvenime.
- Priklausomybė nuo išmaniųjų prietaisų. Jeigu teigtume, kad visi mes tam tikra prasme esame priklausomi nuo išmaniųjų įrenginių, tai būtų tiesa, kurią sunkiai pavyktų kam nors nuginčyti. Daugelis iš suaugusiųjų sunkiai įsivaizduoja darbo dieną be kompiuterių ar mobiliųjų telefonų, dingus įvairioms duomenų sistemoms, kiltų sąmyšis viešojo aptarnavimo įstaigose, o ir bendravimas su draugais ar giminaičiais per atstumą taptų kiek labiau komplikuotas. Tačiau kai kalbama apie vaikų priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių, reikia suvokti, kad tai kitokio pobūdžio problema, kuri nepastebima ir ignoruojama gali nemenkai pažeisti vaiko psichologiją. Besaikis vaikų laiko leidimas prie kompiuterio ar su išmaniuoju telefonu, gali privesti prie nuolatinio neramumo būsenos, iškreipto tikrovės suvokimo, nepagrįstos agresijos proveržių, socialinių įgūdžių stokos. Auginant atžalas svarbu stebėti ir įvertinti ar vaikas ne per daug įnikęs į skaitmeninę erdvę. Tai nesunku atpažinti pagal vaiko elgesį. Jeigu dingsta susidomėjimas veiklomis, kurios anksčiau buvo įdomios, vaikas dažniau nori pasilikti vienas, net ir nebūdamas prie kompiuterio pasakoja ką galėtų nuveikti jeigu tuo metu galėtų turėti kompiuterį, nebenori bendrauti, susitikti su kitais vaikais – tai gali būti priklausomybės požymiai. Tėveliams į tai reiktų pažiūrėti rimtai, nesumenkinti vaiko problemos, suprasti, kad uždraudus žaisti kompiuteriu ar telefonu, vaikas ištikrųjų patiria sunkius išgyvenimus, nerimą ir pyktį. Gali būti, kad neradus sprendimo šeimoje, reikės taikyti psichologo konsultacijas ar psichoterapines priemones.
Priklausomybė nuo išmaniųjų prietaisų vaikams – didžiausia naudojimosi jais grėsmė. Tai neatsitinka per keletą dienų, ji išsivysto per ilgesnį laikotarpį, nesilaikant disciplinos, nuolaidžiaujant vaikams ar bandant netinkamais būdais juos nuraminti, užimti. Ribą, nuo kurios naudojimasis mobiliaisiais telefonais ir/ar nešiojamaisias kompiuteriais gali būti laikomas besaikis, o noras perauga į priklausomybę tiek nustatyti, tiek peržengti bei atskirti yra nelengva tėveliams. Tačiau žinant grėsmes, kurios laukia nuo tos akimirkos kai mažyliai pamatys išmaniuosius įrenginius, nuolat stebint kaip vaikai į juos reaguoja, stengiantis užkirsti kelią – priklausomybės galima išvengti.
Yra pateikiama daugybė specialistų patarimų ką daryti ir ko nedaryti siekianti išvengti vaikų priklausomybės nuo skaitmeninio virtualaus pasaulio, kurie tikrai naudingi ir padeda suvokti problemos mastą. Tačiau neveltui dažnai yra girdimas posakis „Vaikai – tėvų atspindys“. Jeigu šeimoje suaugusieji dažniau įkniubę į kompiuterių ar telefonų ekranus nei bendrauja gyvai, kiekviname žingsnyje naudojasi išmaniaisiais telefonais – tikėtina, kad ir vaikai augdami turės tokį poreikį, išmoks pavyzdinio elgesio, kurį jam demonstruoja pirmieji gyvenime sutikti autoritetai – mama ir tėtis. Tokiu atveju vaikas bet kokiomis priemonėmis išsireikalaus telefono, kompiuterio ir dar visokių naujausių prietaisų, nepaisydamas jokių drausminimų. Todėl tėveliams labai svarbu žinoti kokios grėsmės (išvardytos aukščiau) vaikų laukia išmaniajame pasaulyje, laiku pastebėti, būtinai reaguoti nedelsiant, o poreikiui esant -kreiptis į specialistus. Juk visų siekiamybė, kad vaikai su suaugusiųjų pagalba iš tikrųjų taptų išmanūs, o ne išmaniųjų prietaisų vergai.
Iliustracija: Samuel Zeller / Unsplash
Vertinu psichika.eu straipsnius, bet šis – itin paviršutiniškas, paminintis daug skirtingų dalykų, tačiau nei vieno išsamiau.
\”Pavojinga net mokymosi tikslams.\” Taip, yra neigiamų dalykų, bet ribojant laiką galbūt tai galima spręsti. Juk vaikas užaugs, jis turės mokėti, kaip dirbti su išmaniaisiais įrenginiais, tai bus kasdienybė, bet pusiausvyrą tam galima rasti. Be to, kur tyrimų rezultatai, kurie įrodo, kaip technologijos padeda mokytis. Ypač negalias turintiems žmonėms.
\”Dažnai visą viešoje erdvėje pateiktą informaciją jie priima kaip nenuginčijamą, teisingą faktą. Kyla grėsmė, kad vaikams tampa sunkiau suvokti realaus ir virtualaus gyvenimo rėmus, atskirti teisingus faktus nuo prasimanytų.\” Teigti, kad kur kas didesnis informacijos kiekis visuomenėje nei kad buvo prieš 50 metų, yra pavojingas mokymuisi nėra teisinga. Kuri informacija teisinga, kas realu, o kas ne – tai problema, kurią turi taip pat ir suaugę, o kartu tai tikslas, kurį kelia jau daugelis mokyklų – išmokyti ieškoti, rasti ir atrinkti teisingą informaciją.
Skiltis \”Didesnis patyčių mastas ir žiauresnės jų formos.\” galėjo būti dedikuota, kad tėvai turi domėtis tuo, kas vyksta vaiko gyvenime, žinoti, kad patyčios yra psichologinis smurtas ir už tai gali būti baudžiama. O galbūt pradėti nuo to, kad mokyti vaiką, kaip elgtis viešoje socialinėje erdvėje, o ne vien teigti, kad tai yra blogai, lyg tai reiktų uždrausti. Nepabėgsime nuo to, to prireiks moksluose, darbe, geriau gebėti tuo naudotis naudingais atvejais. Beje, Google, Facebook, Snapchat, kt. paskyras vaikas gali turėti nuo 13 metų, Youtube nuo 18, o nuo 13 su tėvų leidimu. Ar tėvai tai žino, ar laikosi? Gal tai labiau visuomenės švietimo problema, o ne vaiko, kuris patiria patyčias. O patyčių klausimas buvo visada opus, su technologijomis įgijo kiek kitas pasireiškimo formas, bet tai išliko ta pati problema.
Labai sutinku ties \”vaikai – tėvų atspindys\”, džiugu, kad tam skirta baigiamoji ir visa didesnė pastraipa tam. Dar priďėčiau, kad tėvai atsakingi už vaiko praleistą laiką prie kompiuterinio žaidimo, Apps\’o ar tiesiog internetinėje erdvėje ir domėtis tuo, ką jis žaidžia, ko ieško, ką žiūri. Tėvai atsakingi už vaikams parenkamus žaidimus (įvertinant PEGI ar kitu standartu įvardytą brutalumą, pagal galimybes ir edukacinį žaidimo potencialą), bet ne pats vaikas turi nuspręsti (prilyginu tai, kaip maisto parinkimui, nes nusipirkti gali bet ką, tačiau tik nuo tėvų priklauso, kaip vaikui jie paaiškins, kas naudinga, o kas ne).